„Prisikėlęs iš mirusių dukart pasaulio čempionas austras Nikis Lauda

Daugeli agregatų šiems automobiliams gamina garsios ir visada tos pačios automobilių firmos: kiekvieno lenktyninio „pirmosios formulės” automobilio pagrindą sudaro Ford Cosworth V-8 variklis, Hewland firmos pavarų dėžė, Lockheed diskiniai stabdžiai, Goodyear ar Mischelin padangos.

Superkame automobilius Vilniuje ir jų dalis visoje Lietuvoje, tai ne ši formuluote tinkanti F1 bolidams.

„Nepaprasti” žmonės yra ir patys lenktynių dalyviai. Nors jie kiekvienose lenktynėse žvelgia mirčiai į akis, daugelį „Grand Prix” varžybos veikia kaip narkotikai. Tačiau publikos dievaičio šlovę ir didelius pinigus pelnė tik nedaugelis iš jų: jau minėtas Fangio, Džekas Brebhemas, Jumas Klarkas, Džekis Stevortas, Džeimsas Hantas… Populiariausias „pirmosios formulės” lenktynininkas dar ir šiandien yra „prisikėlęs iš mirusių” dukart pasaulio čempionas austras Nikis Lauda.

Deja, dešimtys kitų tikrai gabių sportininkų, trokštančių praturtėti, įsitvirtinti buržuazinėje visuomenėje, tapti jos numylėtiniais, žuvo ir žūsta taip ir nepasiekę geidžiamos šlovės ir pinigų. Liūdniausia, kad kartą laimėjęs „Grand Prix”, ne vienas padėjo galvą sekančiose varžybose, nes neatsispyrė pagundai dar labiau praturtėti ar išgarsėti, nepasitraukė iš šio pražūtingo žaidimo.

Tik per plauką mirties arba luošumo visam gyvenimui išvengęs Lauda trims savaitėms prabėgus vėl sugrįžo į lenktynių trasą. „Iš mirusių prisikėlęs” Nikis Lauda vėl lenktyniauja ir vėl laimi. Lemtingaisiais 1976 m. jis netapo pasaulio čempionu, bet ateinanti sezoną susigrąžino šį titulą. Ketverius metus lenktyniavęs „Ferrari” firmos automobiliu, Lauda pakeitė savo senąjį šeimininką ir 1978 metų sezoną pradėjo su kitos firmos automobiliu „Brabham 45C”. Vėl dvikova su mirtimi, pašėlusi kova su varžovais, su konkuruojančiomis firmomis. Ir nors dar ne kartą Lauda įvairių šalių trasose buvo nenugalimas, tačiau vėl tapti pasaulio čempionu nebesugebėjo.

Kas taps „pirmosios formulės” pasaulio čempionu — ne pats svarbiausias dalykas. Kasmet šios lenktynės nusineša vis daugiau aukų, kuriomis tampa ne tik lenktynininkai profesionalai, bet ir žiūrovai. Pavyzdžiui, Ispanijoje „Grand Prix” lenktynių metu Ralfo Stomeleno automobilis per kelias sekundes užmušė vietoje penkis žmones.

„Grand Prix” lenktynėse dalyvaujantys „pirmosios formulės” lenktyniniai automobiliai iš tiesų dažnai įkūnija pažangiausią techninę mintį. Lenktynes liaupsinanti buržuazinė spauda vertina jas kaip teigiamą reiškinį, būtiną automobilizacijos rytojui. Tačiau reklaminiai straipsniai nutyli žmogiškąją lenktynių pusę, kurią, be abejonės, menkina be atodairiškas pelno vaikymasis. Kai ant pelno aukuro be jokio gailesčio sudedamos žmonių gyvybės, suabejoji, ar už automobilizacijos rytojų būtina mokėti tokią didelę kainą, ir neįmanoma jos pakeisti mažesne, bet humaniškesne.

Visoje Lietuvoje pilna „Nikų Laudų“, kurie baigia keliones apdaužytais „bolidais“ tad į pagalba kaip visad atskuba supirkėjai kurie brangiai supirks automobilius Vilniuje ar Kaune.

Kuo pakeri žiūrovus neįprastų automobilių lenktynės

Kai 1948 metais buvo įkurta tarptautinė vienviečių lenktyninių automobilių klasė, pradėtos organizuoti, „Grand Prix” lenktynės, kurios šiandien jau pripažintos pasaulio pirmenybėmis ir kasmet darosi vis populiaresnės. Prie to gerokai prisidėjo televizijos reklama, nes daugelyje Vakarų Europos ir Amerikos šalin transliacijos iš kiekvienų „Grand Prix” lenktynių tapo nuolatinėmis laidomis. Į specialias lenktynių trasas Monzoje, Zandvorte, Niurburgringe ar Longbiče varžybų dieną dabar susirenka šimtai tūkstančių žiūrovų, o dar milijonai automobilių sporto sirgalių užgniaužę kvapą stebi savo numylėtinius televizorių ekranuose.

Kuo pakeri žiūrovus šios neįprastų automobilių lenktynės?

Norint laimėti Grand Prix, reikia spausti daugiau kaip 500 arklio jėgų galios „Bolidą” (pirmosios formulės lenktyninį automobilį) iki jo techninių galimybių ribos — pašėlusiai skrieti rizikuojant savo gyvybe. Jeigu „Grand Prix” lenktynių dalyvis taip nesielgs, neturės jokios vilties laimėti, o nieko nesitikint, iš viso nėra ko važiuoti. Tų, kurie nori rungtyniauti, būna nedaug — apie penkiasdešimt, tačiau laikyti šias varžybas sportine konkurencija vargu ar galima, nors jų atributika neabejotinai sportiška. Geriausi lenktynininkai uždirba milijonus, o gyvybe visi rizikuoja: retai kada „Grand Prix” lenktynės ar treniruotės apsieina be sportininkų ar žiūrovų aukų.

Kasmetinės „Grand Prix” lenktynės susideda iš penkiolikos — septyniolikos etapų. Varžybų sezonas prasideda labai anksti — sausio pradžioje Argentinoje, kitas jų etapas vyksta truputį vėliau Brazilijoje. „Pirmosios formulės” lenktynės šiose šalyse be galo populiarios: už šią sporto šaką šiandien čia populiaresnis gal tik futbolas. Argentiniečiai didžiuojasi savo tėvynainiais — vienu geriausiu visų laikų lenktynininku, penkis kartus pasaulio čempionu, Zuanu Manueliu Fangio, jo pėdomis pasekusiu Emersonu Fitipaldžiu, geriausiu 1974 metų lenktynininku.

Iš Brazilijos šis supergreitų automobilių ir mirtino pavojaus reginys persikelia kitas Pietų bei Šiaurės Amerikos lenktynių trasas, o nuo gegužės mėnesio didelė „Grand Prix” lenktynių serija surengiama Vakarų Europoje. Varžybų sezonas dažniausiai baigiamas spalio mėnesį JAV ir Japonijoje.

Automobilių supirkimas Kaune po lenktynių Nemuno žiedo trasoje.

Dalyvavimas „Grand Prix” varžybose kainuoja pasakiškus pinigus. Vien tik lenktyninio automobilio kaina siekia du milijonus dolerių, dar apie milijoną kainuoja jo priežiūra per ilgą dešimties mėnesių lenktynių sezoną. Tačiau nei automobilių firmos, gaminančios bei rengiančios lenktynėms „pirmosios formulės” automobilius, nei patys lenktynininkai nesiskundžia dėl šių milžiniškų viską padengia reklama.

Mat „Grand Prix” lenktynių metu reklamuojami ne tik automobilių firmos bei koncernai, gaminantys „pirmosios formulės” automobilius ar prisidedantys prie jų gamybos. Ryškūs reklaminiai užrašai, įvairiausių firmų pavadinimai ant automobilių ir lenktynininkų kombinezonų kviečia rūkyti Marlboro cigaretes, gerti Martini ar Rossi gėrimus… Už reklamą firmos dosniai atsilygina: dar ir dabar garsus lenktynininkas Nikis Lauda per metus gaudavo iš jų per milijoną dolerių.