„Prisikėlęs iš mirusių dukart pasaulio čempionas austras Nikis Lauda

Daugeli agregatų šiems automobiliams gamina garsios ir visada tos pačios automobilių firmos: kiekvieno lenktyninio „pirmosios formulės” automobilio pagrindą sudaro Ford Cosworth V-8 variklis, Hewland firmos pavarų dėžė, Lockheed diskiniai stabdžiai, Goodyear ar Mischelin padangos.

Superkame automobilius Vilniuje ir jų dalis visoje Lietuvoje, tai ne ši formuluote tinkanti F1 bolidams.

„Nepaprasti” žmonės yra ir patys lenktynių dalyviai. Nors jie kiekvienose lenktynėse žvelgia mirčiai į akis, daugelį „Grand Prix” varžybos veikia kaip narkotikai. Tačiau publikos dievaičio šlovę ir didelius pinigus pelnė tik nedaugelis iš jų: jau minėtas Fangio, Džekas Brebhemas, Jumas Klarkas, Džekis Stevortas, Džeimsas Hantas… Populiariausias „pirmosios formulės” lenktynininkas dar ir šiandien yra „prisikėlęs iš mirusių” dukart pasaulio čempionas austras Nikis Lauda.

Deja, dešimtys kitų tikrai gabių sportininkų, trokštančių praturtėti, įsitvirtinti buržuazinėje visuomenėje, tapti jos numylėtiniais, žuvo ir žūsta taip ir nepasiekę geidžiamos šlovės ir pinigų. Liūdniausia, kad kartą laimėjęs „Grand Prix”, ne vienas padėjo galvą sekančiose varžybose, nes neatsispyrė pagundai dar labiau praturtėti ar išgarsėti, nepasitraukė iš šio pražūtingo žaidimo.

Tik per plauką mirties arba luošumo visam gyvenimui išvengęs Lauda trims savaitėms prabėgus vėl sugrįžo į lenktynių trasą. „Iš mirusių prisikėlęs” Nikis Lauda vėl lenktyniauja ir vėl laimi. Lemtingaisiais 1976 m. jis netapo pasaulio čempionu, bet ateinanti sezoną susigrąžino šį titulą. Ketverius metus lenktyniavęs „Ferrari” firmos automobiliu, Lauda pakeitė savo senąjį šeimininką ir 1978 metų sezoną pradėjo su kitos firmos automobiliu „Brabham 45C”. Vėl dvikova su mirtimi, pašėlusi kova su varžovais, su konkuruojančiomis firmomis. Ir nors dar ne kartą Lauda įvairių šalių trasose buvo nenugalimas, tačiau vėl tapti pasaulio čempionu nebesugebėjo.

Kas taps „pirmosios formulės” pasaulio čempionu — ne pats svarbiausias dalykas. Kasmet šios lenktynės nusineša vis daugiau aukų, kuriomis tampa ne tik lenktynininkai profesionalai, bet ir žiūrovai. Pavyzdžiui, Ispanijoje „Grand Prix” lenktynių metu Ralfo Stomeleno automobilis per kelias sekundes užmušė vietoje penkis žmones.

„Grand Prix” lenktynėse dalyvaujantys „pirmosios formulės” lenktyniniai automobiliai iš tiesų dažnai įkūnija pažangiausią techninę mintį. Lenktynes liaupsinanti buržuazinė spauda vertina jas kaip teigiamą reiškinį, būtiną automobilizacijos rytojui. Tačiau reklaminiai straipsniai nutyli žmogiškąją lenktynių pusę, kurią, be abejonės, menkina be atodairiškas pelno vaikymasis. Kai ant pelno aukuro be jokio gailesčio sudedamos žmonių gyvybės, suabejoji, ar už automobilizacijos rytojų būtina mokėti tokią didelę kainą, ir neįmanoma jos pakeisti mažesne, bet humaniškesne.

Visoje Lietuvoje pilna „Nikų Laudų“, kurie baigia keliones apdaužytais „bolidais“ tad į pagalba kaip visad atskuba supirkėjai kurie brangiai supirks automobilius Vilniuje ar Kaune.

Vairuotojai – įjunkite posūkio rodiklius iš anksto

Jeigu vairuotojas, prieš sustodamas ties raudonu šviesoforo signalu, įjungtų posūkio rodiklį ir jo neišjungtų visą laiką, kol pasikeičia šviesoforo signalas, tai kiti vairuotojai galėtų iš anksto tinkamai atsižvelgti situaciją. Tada ketinantieji važiuoti tiesiai neužimtų vietos kairėje eismo juostoje, prie važiuojamosios dalies vidurio, o sustotų vidurinėje arba dešinėje juostoje.

Tas pat pasakytina apie posūkį dešinėn iš dešiniosios eismo juostos. Kai toje juostoje sustojo tik vienas automobilis, vairuotojas, ketinąs važiuoti tiesiai, gali stoti j ją, nes šis automobilis jam netrukdys ir prie žalio šviesoforo signalo jis galės važiuoti tiesiai. Tačiau, kai dešinėje juostoje jau stovi keletas automobilių ir visų, išskyrus pirmąjį, įjungti dešiniojo posūkio rodikliai, nedera užimti vietos šioje juostoje.

Mes žinome, kad visi šie automobiliai prie raudono šviesoforo signalo negalės pasukti į dešinę, nesuspės nuvažiuoti dėl važiuojamąją dalį pereinančių pėsčiųjų, o pasikeitus šviesoforo signalui žaliu, bus sunku pasukti dėl pėsčiųjų, einančių susikertančiąja gatve. Šioje situacijoje norėdami važiuoti tiesiai, turime užimti kitą juostą, kad būtų sparčiau. Iš čia kyla kreipimasis visus vairuotojus: įjunkite posūkio rodiklius iš anksto. Tuo įrodysite, kad jūs esate kultūringas vairuotojas ir laikotės kelių eismo taisyklių.

Rodant ketinimą daryti posūkį, ypač sukti kairėn (arba keisti eismo juostą), įsidėmėtina, kad signalizavimas posūkio rodikliu dar nesuteikia vairuotojui teisės pradėti posūkį. Prieš pasukdamas, jis turi įvykdyti persirikiavimo į atitinkamą eismo juostą taisykles ir įsitikinti, kad niekam nepastojo kelio. Posūkio būdai nagrinėjami atskirai.

Visos pastabos dėl operavimo posūkio rodikliais liečia ir apsisukimą, kur vairuotojas turi būti ypač atsargus. Juk kairiojo posūkio rodiklio signalas gali būti suprastas tik kaip įspėjimas apie ketinimą keisti eismo juostą, tarkime, kai apsisukama iš dešiniosios juostos. Todėl rekomenduojama papildomai ranka signalizuoti pro kėbulo langą. Beje, pirmiausia vairuotojas turi įsitikinti, kad apsisukdamas niekam netrukdys.

Lieka panagrinėti posūkio rodiklių panaudojimą, automobiliui važiuojant atbuline eiga. Čia galioja toks pat principas, kaip ir važiuojant pirmyn. Vairuotojas turi įjungti posūkio rodiklį toje pusėje, į kurią suka vairą, ir jį tuojau pat išjungti, kai atbulas važiuoja tiesia kryptimi.

Posūkio rodiklio išjungimas kontroliuojamas dviem būdais: prietaisų skyde žybčioja kontrolinė lemputė (paprastai žalios spalvos), be to, girdėti būdingas, periodiškas elektros grandinės pertraukiklio garsas.

Kuo pakeri žiūrovus neįprastų automobilių lenktynės

Kai 1948 metais buvo įkurta tarptautinė vienviečių lenktyninių automobilių klasė, pradėtos organizuoti, „Grand Prix” lenktynės, kurios šiandien jau pripažintos pasaulio pirmenybėmis ir kasmet darosi vis populiaresnės. Prie to gerokai prisidėjo televizijos reklama, nes daugelyje Vakarų Europos ir Amerikos šalin transliacijos iš kiekvienų „Grand Prix” lenktynių tapo nuolatinėmis laidomis. Į specialias lenktynių trasas Monzoje, Zandvorte, Niurburgringe ar Longbiče varžybų dieną dabar susirenka šimtai tūkstančių žiūrovų, o dar milijonai automobilių sporto sirgalių užgniaužę kvapą stebi savo numylėtinius televizorių ekranuose.

Kuo pakeri žiūrovus šios neįprastų automobilių lenktynės?

Norint laimėti Grand Prix, reikia spausti daugiau kaip 500 arklio jėgų galios „Bolidą” (pirmosios formulės lenktyninį automobilį) iki jo techninių galimybių ribos — pašėlusiai skrieti rizikuojant savo gyvybe. Jeigu „Grand Prix” lenktynių dalyvis taip nesielgs, neturės jokios vilties laimėti, o nieko nesitikint, iš viso nėra ko važiuoti. Tų, kurie nori rungtyniauti, būna nedaug — apie penkiasdešimt, tačiau laikyti šias varžybas sportine konkurencija vargu ar galima, nors jų atributika neabejotinai sportiška. Geriausi lenktynininkai uždirba milijonus, o gyvybe visi rizikuoja: retai kada „Grand Prix” lenktynės ar treniruotės apsieina be sportininkų ar žiūrovų aukų.

Kasmetinės „Grand Prix” lenktynės susideda iš penkiolikos — septyniolikos etapų. Varžybų sezonas prasideda labai anksti — sausio pradžioje Argentinoje, kitas jų etapas vyksta truputį vėliau Brazilijoje. „Pirmosios formulės” lenktynės šiose šalyse be galo populiarios: už šią sporto šaką šiandien čia populiaresnis gal tik futbolas. Argentiniečiai didžiuojasi savo tėvynainiais — vienu geriausiu visų laikų lenktynininku, penkis kartus pasaulio čempionu, Zuanu Manueliu Fangio, jo pėdomis pasekusiu Emersonu Fitipaldžiu, geriausiu 1974 metų lenktynininku.

Iš Brazilijos šis supergreitų automobilių ir mirtino pavojaus reginys persikelia kitas Pietų bei Šiaurės Amerikos lenktynių trasas, o nuo gegužės mėnesio didelė „Grand Prix” lenktynių serija surengiama Vakarų Europoje. Varžybų sezonas dažniausiai baigiamas spalio mėnesį JAV ir Japonijoje.

Automobilių supirkimas Kaune po lenktynių Nemuno žiedo trasoje.

Dalyvavimas „Grand Prix” varžybose kainuoja pasakiškus pinigus. Vien tik lenktyninio automobilio kaina siekia du milijonus dolerių, dar apie milijoną kainuoja jo priežiūra per ilgą dešimties mėnesių lenktynių sezoną. Tačiau nei automobilių firmos, gaminančios bei rengiančios lenktynėms „pirmosios formulės” automobilius, nei patys lenktynininkai nesiskundžia dėl šių milžiniškų viską padengia reklama.

Mat „Grand Prix” lenktynių metu reklamuojami ne tik automobilių firmos bei koncernai, gaminantys „pirmosios formulės” automobilius ar prisidedantys prie jų gamybos. Ryškūs reklaminiai užrašai, įvairiausių firmų pavadinimai ant automobilių ir lenktynininkų kombinezonų kviečia rūkyti Marlboro cigaretes, gerti Martini ar Rossi gėrimus… Už reklamą firmos dosniai atsilygina: dar ir dabar garsus lenktynininkas Nikis Lauda per metus gaudavo iš jų per milijoną dolerių.

AUTOMOBILIO PARDAVĖJO MEISTRIŠKUMO PSICHOLOGINIS PAGRINDAS

Automobilio vairavimo profesinis meistriškumas – tai toks vairuotojo pasirengimas, kai jis gali lengvai ir neklysdamas vairuoti automobilį, o esant reikalui maksimaliai panaudoti jo technines galimybes. Sugebėjimas teisingai ir greitai įvertinti kelio sąlygas bei numatyti galimus jų pasikeitimus ir teisingai spręsti taip pat rodo vairuotojo meistriškumą..
Pasak automobilių supirkimas Vilniuje supirkėjų vairavimo meistriškumas yra susijęs su vairuotojo asmenybe, jo įgytomis specialiomis žiniomis, mokėjimu bei įgūdžiais.

Žinios – tai automobiliui vairuoti būtinų vairuotojo įsisavintų žinių visuma.
Mokėjimas – tai žmogaus sugebėjimas praktinėje veikloje tikslingai naudotis specialiomis žiniomis ir įgūdžiais. Pavyzdžiui, kai vairuotojas savarankiškai vairuoja automobilį, jis jau yra pasiekęs tam tikrą mokėjimo lygi, t. y. įgijęs atitinkamų žinių ir įgūdžių.

Įgūdžiu vadinamas veiksmas, kuriam pratybomis buvo suteiktas tam tikras tobulumas. Geras įgūdis tai teisingi, greiti ir ekonomiški veiksmai. Fiziologinis įgūdžių pagrindas yra galvos smegenyse susidariusi sąlyginių refleksų sistema, kuri atsiranda daug kartų ir tam tikra tvarka kartojant veiksmus.

Geriausiai ištirtas judesio įgūdžio formavimo procesas. Šiame procese galima skirti tris etapus.

Pirmasis etapas tai atskirų judėjimo elementų tyrimas ir atskirą dalinių veiksmą sujungimas į visumą. Šiam etapui būdingi nereikalingi, betiksliai judesiai. Pavyzdžiui, pradinėje mokymo stadijoje besimokantis vairuoti automobilį asmuo būna pernelyg įsitempęs, stipriai spaudžia vairą, dažnai atlieka trumpus sukimo judesius, staigiai ir netiksliai perjungia valdymo svirtis. Visus judesius kontroliuoja akimis.

Antrajame etape kartojant pratimus, nereikalingi ir betiksliai judesiai išnyksta, palengva formuojamas dinaminis stereotipas. Šiame etape mokinio judesiai darosi vis tikslesni. Nereikalingi judesiai beveik išnyksta. Pamažu silpnėja regimoji veiksmų kontrolė ir stiprėja judamoji.
Trečiajame etape dinaminis stereotipas jau suformuotas.

Daugumas veiksmų atliekami automatiškai t. y, nedalyvaujant sąmonei, kuri atlieka tik kontrolės funkcija. į šią įgūdžio formavimo stadiją įtraukiami sudėtingi elementai, kad įgūdis turėtų daug variantų, t. y. kad jis būtų naudojamas įvairiais būdais, įvairiomis praktinės veiklos sąlygomis. Mokinys tobulinasi važiuoti sudėtingu keliu, intensyvaus mašinų eismo sąlygomis, naktį.

Įgūdžiai formuojasi pratybų metu, t. y. kartojant veiksmus, tobulinant jų atlikimo būdus. Tačiau toli gražu ne kiekvieną veiksmo kartojimą galima laikyti pratimu. Kad kartojami veiksmai taptų pratimu, reikia išsiaiškinti siekiamo įgūdžio tikslą ir reikšmę, žinoti kiekvieno atskiro pratimo rezultatą ir pasitikėti savo jėgomis bei galimybėmis.

Replikaras – savo išvaizda nuo senovinių nesiskiriantis automobilis

Pastarųjų metų mada, diktuojanti pasauliui drabužių, baldų ir įvairiausių kitokių kasdien reikalingų daiktų formas, įtvirtino vadinamąjį retro stilių (iš lotynų k. retro — atgal) Retro mada neaplenkia ir automobilių. Dabar dažnai juokaujama, kad nuosavas automobilis jokia prabanga, o jei sieki prabangos važinėk tik senoviniu automobiliu. Tačiau iš kur jį gauti? Juk seni, šio amžiaus pradžioje pagaminti automobiliai jau beveik išnykę. Kelius ir miestų gatves užplūdo daugybė masinės gamybos naujų automobilių, o senieji virto paprasčiausiu metalo laužu. Prieš penkiasdešimt metų ar dar anksčiau pagamintas automobilis dabar tikra retenybė. Tiesa, senų automobilių galima pamatyti įvairiuose transporto muziejuose, turi ir privatūs kolekcionieriai užsienyje. Tikrai nelengva trokštančiam neatsilikti nuo mados ar polinki senoviškus daiktus turinčiam žmogui. Visgi išeitis buvo rasta.

Prieš porą dešimtmečių kilo mintis vėl pradėti gaminti savo išvaizda nuo senovinių nesiskiriančius automobilius, tikslias jų kopijas. Tokius automobilius imta vadinti replikarais. Pavadinimas pasidarytas iš dviejų anglų kalbos žodžių: replika — kopija reprodukcija ir car lengvasis automobilis.

Galima suabejoti, ar verta šiandien vėl vos ne rankinių būdu nedidelėmis serijomis gaminti pusės amžiaus senumo ir dar senesnius automobilius, ar jie nėra savotiškas technikos anachronizmas.

Auto supirkimas Vilniuje

Vis dėlto nereikėtų užmiršti, kad senųjų automobilių konstrukcijose, nors ir labai netobulos jos dabar atrodo, slypi savita inžinerinė logika ir originalūs konstrukciniai sprendimai, kurie iš pirmo žvilgsnio — primityvūs, o iš tikrųjų genialiai paprasti ir nuostabiai teisingi. Tai patvirtina daugelis dizainerių, besistengiančių perprasti tą automobilių konstrukcijos ir kėbulo formų paprastumą, kurio pasiekė jų pirmtakai. Pamažu pradėta ieškoti tvirtesnio ryšio tarp seno ir naujo arba, kaip įprasta sakyti, imta bandyti naujam turiniui suteikti seną formą. Taip atsirado pirmieji replikarai.

Dar vieną patraukli replikarų savybė — didelis greitis, pasiekiamas galingais šiuolaikiniais standartiniais varikliais. Šiandien pasaulyje yra ir tokių replikarų, kurie turėdami kelių šimtų arklio jėgų galią iš vietos per 7 sek. gali pasiekti 100 km per val. greitį, maksimalus greitis net 197 km per val. Toks yra anglų replikaras „Morgan plus 8″, savo išvaizda pakartojantis 30-jų metų sportinius automobilius.

PIRMIEJI AUTOBUSAI — TAI KARIETOS LAIKŲ KĖBULAS

Suomijos vairuotojai puikiai važiuoja bet kokiomis sąlygomis

Medicininis patikrinimas prieš keliones

Orientaciniai objektyvūs duomenys, dėl kurių vairuotojas neleidžiamas į kelionę, yra pulso dažnio padidėjimas daugiau kaip 20 tvinksnių per minutę, palyginti su pastoviu tiriamo vairuotojo pulso dažniu, pulso ritmo sutrikimas, arterinio kraujospūdžio dydžio pakitimas daugiau kaip 20 mm gyv. st., palyginti su normaliu vairuotojo kraujospūdžiu, pakilusi kūno temperatūra, teigiami alkoholio bandiniai. Jeigu tikrinant vairuotojo sveikatą nukrypimų nerasta, jo kelionės lape prieš kelioninį patikrinimą atlikęs medicinos darbuotojas įrašo „sveikas”. Be šios atžymos vairuotojo negalima leisti į kelionę. Neišteisti asmenys registruojami specialiame žurnale, kuriame nurodoma priežastis ir kokių priemonių buvo imtasi. Vairuotojai, kuriems nebuvo leista dirbti dėl ligos, siunčiami į polikliniką.

Autotransporto įmonėse, kuriose praktikuojamas patikrinimas prieš kelionę, paprastai sumažėja eismo nelaimių dėl vairuotojų kaltės ir jie tampa drausmingesni.

Svarbu, kad po vairuotojų medicininio patikrinimo prieš kelionę išaiškinamos kai kurių susirgimų ankstyvosios stadijos, todėl galima laiku pradėti juos gydyti.

Sveikatos punktų darbuotojai ir autotransporto įmonių vadovai turi įvertinti vairuotojų individualias ypatybes ir profesinės veiklos galimybes. Reikia žinoti kad pradedantieji vairuotojai, vairuodami automobili, išeikvoja daugiau energijos negu patyrę. Sudėtingomis eismo aplinkybėmis jie greičiau nuvargsta ir nesugeba sukaupti dėmesio. Todėl pradedantiesiems vairuotojams reikalingos trumpalaikės pertraukos poilsiui, dėmesio atstatymui ir nervinei emocinei įtampai sumažinti.

Automobilių supirkimas Klaipėdoje

Patyrę su dideliu darbo stažu vairuotojai yra vairavimo meistrai, jie gerai prognozuoja eismo aplinkybių pasikeitimus, tačiau dėl amžiaus sulėtėja jų reakcija, jie sunkiau pakelia fizines apkrovas ilgose kelionėse, ypač tamsiu paros metu. Vyresnio amžiaus vairuotojai daug sunkiau pripranta dirbti su naujų modelių automobiliais. Imantis profilaktinių priemonių prieš vairuotojų nuovargi, reikia atsiminti, kad jos labai svarbios vairuotojams, turintiems daugiau kaip, 50 metų. Ukrainos TSR automobilių transporto ministerijos įmonių sveikatos punktuose ypatingas dėmesys skiriamas įsidarbinantiems autobusų ir taksi vyresnio amžiaus vairuotojams.

Medicininio patikrinimo prieš kelionę metu vairuotojams paprastai neleidžiama dirbti dėl šių pagrindinių priežasčių: apsvaigimo alkoholiu, hipertoninės ligos paaštrėjimo, viršutinių kvėpavimo takų susirgimų, traumų, pervargimo.

Neblaivūs vairuotojai dažnai sukelia avarines situacijas, ir jiems negalima leisti dirbti. Jeigu neblaiviems vairuotojams neleidžiama dirbti pakartotinai, tai prieš tokius vairuotojus reikia imtis priemonių kaip prieš chroniškus alkoholikus. Negalima pamiršti, kad, specialistų duomenimis, vairuotojai, sergantys nervinėmis psichinėmis ligomis, taip pat alkoholizmu, į avarijas patenka 3-3,5 karto dažniau negu sveiki vairuotojai.

Visiems suprantama fizinių pratimų reikšmė

Tiek tarptautiniai, tiek ir pagrindiniai vidaus keliai ne visada yra trumpiausias kelias tarp atskirų vietovių

Yra tarptautinių kelių, einančių Lenkijos teritorija iš vienos šalies į kitą. Jie žymimi žalios spalvos lentelėmis su balta raide E ir baltais skaitmenimis. Be to, yra vadinamieji pagrindiniai vidaus keliai, jungiantys vaivadijų miestus, nusitęsiantys iki valstybinės sienos bei kertantys stambius miestus ir dažnai lankomas vietoves. Tie keliai žymimi raudonomis lentelėmis su baltais dviženkliais skaitmenimis.

Tiek tarptautiniai, tiek ir pagrindiniai vidaus keliai ne visada yra trumpiausias kelias tarp atskirų vietovių. Tačiau jie patogiausi, nes pasižymi gera danga, sklandžiais vingiais ir yra gerai aprūpinti kelio ženklais. Būtent šiuose keliuose paprastai būna daug žemai ir aukštai įtaisytų kelio rodyklių, kurios išdėstytos taip, kad jų nepastebėti negalima nei dieną, nei naktį. Tarptautiniuose ir pagrindiniuose vidaus keliuose nesunku pasiekti 70-75 km/h greitį, tačiau nedera viršyti 85 km/h. Toks greitis nepavojingas netgi lyjant. Žinoma, šios galimybės sumažėja rūke, pūgoje arba lijundroje, bet tai priklauso jau ne tuo kelio kokybės, o nuo oro sąlygų. Žiemą nuo šitų kelių sniegas valomas pirmiausia.

Kelių žemėlapiuose kiti keliai su patobulinta danga paprastai žymimi dvigubomis geltonomis linijomis. Kartais kokybe jie atitinka tarp-tautinius arba pagrindinius vidaus kelius, bet paprastai yra siauresni. labiau vingiuoti ir mažiau turi kelio rodyklių, nurodančių vairuotojams (jeigu tie laiku ir tiksliai perskaito) riboti greitį (ypač naktį) ir sukaupti dėmesį, kad nepasiklystų.

Čia būtina pasakyti sunkvežimių vairuotojams, kad yra kelių su leidžiamu eismu automobiliams, kurių ašies apkrova didesnė kaip 8 t, t. y., kai vienos ašies apkrova siekia iki 10 t ir sudvejintų ašių — iki 16 t. Tokie keliai žymimi kelio numerio ženklu (ant stulpų ir kelio rodyklėse) su apvadu iš juodų ir baltų kvadratėlių.

Orientuotis vairuotojams taip pat padeda kilometriniai stulpai. Iš trijų juose nurodytų skaitmeny pirmasis reiškia atstumą nuo stulpo iki artimiausios gyvenvietės, vidurinis — kilometrų skaičių nuo šio kelio pradžios, trečiasis — atstumą nuo tos gyvenvietės, kurią vairuotojas ką tik pravažiavo.

Kilometriniai stulpai statomi dešinėje kelio pusėje, nuo Varšuvos valstybinės sienos link. Vadinasi, važiuojant Varšuvos link, jie bus kairėje kelio pusėje.

Tarp kilometrinių stulpų yra piketiniai stulpai, žymintys šimtus metrų tarp kilometrinių stulpų.

Šiuolaikiniai šimtą metrų žymintys stulpai statomi netoli važiuojamosios dalies krašto. Jie padengti šviesą atspindinčios medžiagos juostomis: raudonos arba geltonos spalvos — dešinėje kelio pusėje ir, atitinkamai, geltonos arba baltos spalvos — kairėje kelio pusėje. Šie stulpai ypač padeda važiuojant naktį, nes tuomet dešinioji kelio pusė yra nusėta raudonais taškeliais, o kairioji — baltais. Tais taškeliais nužymėtos linijos papildomai įspėja vairuotojus apie posūkius ir parodo apskritimo dydį. Be to, skaitmenys, nurodyti šimtametriniuose stulpuose, padeda lengvai nustatyti tikrąjį automobilio greitį, nes vairuotojas gali įjungti chronometrą, pravažiuodamas ir tokį, ne tik kilometrinį, stulpą.

Visiškai nesunku stebėti kilometrinius stulpus ir kelio rodykles dieną. Tai tarsi išblaško vairuotoją, važiuojantį nuobodžiu keliu ir įgalina laikytis numatyto maršruto.

PIRMIEJI VISUREIGIAI IR JŲ ATSIRADIMO ISTORIJA

AUTOMOBILIO PADANGA — TAI PATVARI GUMOS IR AUDINIO KONSTRUKCIJA

TARYBINIŲ DŽIPŲ PIRMTAKAI

Taip buvo sukurtas dviašis visureigis GAZ-61- 40 — populiariosios „emkos” modifikacija su visais varančiaisiais ratais ir nauju šešių cilindrų 85 AG varikliu. Kaip tik šis automobilis ir yra visų šiuo metu eksploatuojamų visureigių „gazų” ir „uazų”, arba „tarybinių džipų”, pirmtakas.

1940 metų vasarą per labai trumpą laiką buvo sukonstruotas ir pagamintas mažesnis paprastesnės konstrukcijos automobilis GAZ-64, skirtas armijai. Šis džipas atviras keturvietis automobilis be durų su atlenkiamu priekiniu stiklu, pasižymėjo itin geromis traukos ir dinaminėmis savybėmis. Nuo 1941 metų pradžios tarybinis džipas GAZ-64 buvo, gaminamas nedidelėmis partijomis.

Sunkiais karo metais (1943ųjų spalio mėn.) Gorkio automobilių gamykla pradėjo gaminti patobulintą džipą GAZ-67, o netrukus dar truputį jį modernizavus — GAZ-67B. Tai buvo nesudėtingos konstrukcijos, patvarus ir labai patikimas karinis lengvasis automobilis panašus į amerikietiškąjį Jeep. Jis turėjo atvirą, standžios konstrukcijos metalinį kėbulą sustumiamu brezentiniu stogu (tentu.) nuleidžiamą priekinį stiklą. Automobilio GAZ-67B abu tiltai varantieji, todėl juo buvo galima važinėti ne tik duobėtais kaimo keliukais, bet ir netvirtu puriu gruntu: per arimus, pusnynus, smėlėtais arba labai šlapiais ruožais. Kadangi vairuojamieji automobilio ratai turėjo didelį posūkio kampą, o visi ratai — padangas su specialaus profilio protektoriumi, GAZ-67B buvo labai manevringas ir įveikdavo bet kokias kliūtis.

Džipas GAZ-67B buvo labai patogus dar ir tuo, kad išėmus užpakalinę sėdynę vietoj dviejų keleivių galėjo vežti 250 kg krovinį, taip pat traukti priekabą su 800 kilogramų kroviniu. Pats automobilis svėrė 1320 kg, gerai buvo paskirstytas pakrautos mašinos svoris tarp ašių: 730 kg tekdavo priekiniam tiltui ir 990 kg užpakaliniam. GAZ-67B pravažumą didino ir kiti jo parametrai: ilgis — 3345 mm, plotis — 1720 mm, aukštis — 1270 mm. Automobiliu GAZ-67B buvo galima važiuoti 90 km per val su priekaba — iki 60 km per val. greičiu. Benzinas jam buvo naudojamas ne mažesnio kaip 57 oktaninio skaičiaus, degalų eksploatacinė norma 15 l 100 kilometrų.

Džipas GAZ-67B Didžiojo Tėvynės karo metu ir dar ilgai po karo buvo vienas populiariausių mūsų šalies automobilių. Vyresni žmonės, ypač vairuotojai, šiandien mielai prisimena šią be galo paprastos ir griežtos išvaizdos mašiną, vadintą „ožiuku”. Gorkio automobilių gamykla ją gamino ištisą dešimtmetį (1943-1953 m.). Retkarčiais dar ir šiandien ją galima sutikti mūsų keliuose.

1952 m. Gorkio automobilių gamykla pradėjo gaminti naują tobulesnius konstrukcijos visureigį automobilį GAZ-69, o kiek vėliau — jo modifikacijas. 1954-1955 m. džipo GAZ-69 gamyba buvo perduota Uljanovsko mašinų gamyklai. Nuo 1972 m. čia gaminami naujo modelio. visureigiai UAZ-469B.

Įsidėmėtinas faktas: visureigis GAZ-69 1971 metais gavo aukščiausią įvertinimą tarptautiniame naujausių modelių džipų konkurse. Beje, su šiais tarybiniais džipais italų automobilistai atliko „juodąjį reidą” per Afrikos kontinentą. Tarybinius visureigius GAZ-69, UAZ-469B labai dažnai galima sutikti Azijos bei Afrikos šaIyse, kur nėra gerų kelių.

Kolegos rašo apie: PIRMIEJI VISUREIGIAI IR JŲ ATSIRADIMO ISTORIJA

automobiliu supirkimas vilniuje