Užėjus i kapinių teritorija pradėjo atsiverti malonus akiai vaizdai

Prieš einant i ekskursija, aš net neįsivaizdavau sau kas ten yra. Aš maniau kad ten paprastos kapines nuo antro pasaulinio karo, kur buvo palaidoti Sovietų sąjungos kariai. Ir kai priėjom prie kapinių, pamačius pirma vaizdą aš pagalvojau kad čia nebus nieko įdomaus. Užėjus i kapinių teritorija pradėjo atsiverti malonus akiai vaizdai. Man labai patiko vienas dalykas, kuri man rodos pastebėjo visi, tai kaip atrodo antkapiai skirtingų valstybių ir laikų. Ir užėjus i kuri nors kapiniu kampeli iškart matosi kokiais metais buvo laidota, man tai pavyzdžiui tai labai patiko. Dar viena pastaba, jeigu dabar pažiūrėsim pavyzdžiui nors į Vilnių, čia mes matom irgi ta pati kaip ir Kapinėse, pastatų architektūra parodo kada buvo pastatytas šis pastatas ir kas tuo metų valdė musų gimtąja šalį. Nežinau, bet kai aš pamatysiu koki pastatą ar Kapinėse antkapi, iškart man nesunku pasakyti kokios jis tautos. Mano manimu kiekvienas sukurtas dalykas parodo žmogaus charakteriu, kultūra net išvaizda. Tai kai aš ėjau per kapines, buvo toks įdomus jausmas, tarsi aš keliauju iš amžių į amžius, iš valstybės į valstybė. Kai pradėjo pasakoti apie kai kurios kapus tai iš tiesu buvo įdomų, bet tuo pačiu ir skaudu, nes mirtis jau nuo žmonijos atsiradimo, tai didele nelaime. Bet kaip žmogus nenorėtu mirti tai neišvengiama. Blogiausiai yra tas, kai tėvai praranda savo vaikus. O vaikščiodamas per kapinius, kiek aš mačiau mirusių vaikų, paauglių ir šiaip jaunių žmonių. Kurie nespėjo padaryti beveik nieko savo gyvenime. O gal jie galėjo pakeisti pasaulį ar dar ką nors nuveikti žmonijos labui. Kai mes priėjom prie kapų kur buvo palaidoti rusų kariai žuvę antrame pasauliniame kare, ten stovėjo kažkur penkių metrų paminklai. Kai mes pradėjom aptarinėti šios paminklus kai kurie studentai pasakė jok paminklai rodo agresija. Aš su tokiom išvadom tikrai nesutinku, man šis paminklas parodo šalies galingumą. Ir gerai pasižiūrėjus į tuos karius, jie stovi dviem eilėm tai parodo valstybes siena ir jai kas nors ateis užkariauti šaly tai tikrai reiks pasigailėtu už savo pasiputima ir abejojama kad ši šalys negali save apginti. Prie šių paminklu tinka labai graži rusiška patarle „Kas pas mus su kardu ateis, tas nuo jo ir pražus”. Po šiu kapiniu mes nuėjom prie kapu tu žmonių kurie padare darbu ir geru, bet deja ir nelabai geru Lietuvos labui. Ir vėl mes matom skirtumą kaip atrodo antkapiai padaryti sovietų laikais, ir kaip atrodo neperseniausiai žuvusiu įžymybių. Dar galima sudaryti viena išvada, antkapis parodo žmogaus vaidmenį ir ką jis padare Lietuvai, o antkapyje jo veidas parodo jo darbu krypti ir ju geruma ar atvirkščiai. Bet mes jau priėjom prie to, kad šiai dienai žmogaus antkapis parodo ant kiek jis buvo turtingas. Dabar už dideliu pinigu kieki tave palaidos tokioj vietoj kur net pati geriausia ir įžymiausia ten nelaidos. Aptarus tai mes nuėjom prie partizanu kapu. Aš iškart galiu pasakyti kad jie kaip buvo partizanais iki mirties tai ir po to ju gyvenimas nepasikeitė. Labiausiai man patiko tas kad ten viskas švaru ir kad valstybe skiria lėšas palaikymui. Per visa ekskursijos laiką buvo pora trukumu tai šaltas oras ir ribotas laikas. Kai jau ėjom atgal į kolegija neilgam sustojom prie kapų kur palaidoti lenkų kariai. Tai atrodė labai įdomiai jie buvo palaidoti ne bendrame kape kaip rusai, o vienas šalia kito ir susidarė nemažas plotas. Dar užėjome į bendros vokiečių ir rusų kapines. Nu galiu pasakyti tik viena, kad ten stovi tik tai paminklas. Nes tais laikais karo metu žmones buvo laiduodami ten kur buvo rasti. Ir galiu pasakyti viena, kad žeme tai ir yra didžiules kapines. Nes per visa žemės egzistavimą man atrodo, kad nėra tokio žemes gabaliuko kur negulėjo miręs kūnas.

Patiko? Pasidalink

Nepaprastu žiaurumu pagarsėjo Juozo Vaitukaičio 7 vyrų gauja

Kaune griežtoji kova su plėšikais tebuvo pradėta tik balandžio mėn. Pačiame Kaune plėšikai nedrįso pasireikšti gal todėl, kad čia buvo daug karių. Bet Kauno priemiesčiuose ir prie užmiesčio kelių jie drąsiai siautėjo. Nepaprastu žiaurumu pagarsėjo Juozo Vaitukaičio 7 vyrų gauja. Balandžio 13 d. 9 val. vakaro Aukštutiniuose Šančiuose ši gauja užpuolė Vitulskių namus, kur dar gyveno Čėsna, Milevičius ir Krasauskas. Banditai peiliais paskerdė Vitulskį, Vitulskienę, Čėsną ir Milevičių o Krasauską sunkiai sužeidė. Bet jie nepastebėjo Vitulskių 9 metų berniuko, kuris buvo palindęs po lova ir iškentė nerėkęs, kai žmogžudžiai badė peiliais jo tėvus ir kitus. Plėšikams išėjus, berniukas nubėgo pas kaimynus ir su kaimynais nuėjo pas lietuvius karius. Šie, kad ir neprityrę nusikaltėlius sekti ir gaudyti, bet su vietos gyventojų pagalba sučiupo 4 gaujos vyrus, o kitiems trims, jų tarpe gaujos vadui Vaitukaičiui, pasisekė pasprukti.

Suimtieji plėšikai buvo keturių tautybių vyrai: lenkas Dorickis, žydas Gendelis, rusas Grekovas ir lietuvis Draugelis. Jie pasakė, kas buvo jų gaujos vadas. Pas juos rasta Vitulskių sidabriniai daiktai, net kraujuoti dar jie tebebuvo. Šie keturi vyrai prisipažino tą baisų nusikaltimą padarę. Kauno komendantūros karo lauko teismas visus keturis nubaudė mirties bausme. Žiauriausias ir drąsiausias buvęs žydas Gendelis. Jis, ir išgirdęs teismo sprendimą, tuojau nepalūžo. „Kai mane šaudysite, neužriškite man akių, žiūrėsiu, kaip kulka lis į kaktą“, — taip kalbėjo Gendelis komendantūroj. Bet visai kitoks pasidarė, kai pamatė paruoštas duobes jų lavonams ir prie tų duobių stulpus, prie kurių jie turėjo būti pririšti šaudant.

Pagal įstatymų nustatytą tvarką, prie mirties sprendimo vykdymo privalo būti ir prokuratūros atstovas. Į egzekucijos vietą vykau pats. Tai buvo balandžio 25 d. Rytas šaltokas. Dangus pasislėpęs už storų debesų. Vėjas įkyrus, šaltas. Paprastais kariškos gurguolės ratais vežė per Ažuolyną į šeštajj fortą 4 vyrus mirčiai. Kokie bebūtų žiaurūs plėšikai, bet, kai matai juos vežant į mirtį, vis tiek nervai purtosi. Nuvykome. Šeštojo forto lygumoj iškastos 4 duobės ir prie kiekvienos įkastas stulpelis šaudomiesiems pririšti. Jau belaukią 16 kareivių su komendantūros karininku. Čia jau buvo ir komendanto padėjėjas karininkas A.Novickis, ir karo kapelionas kun. Bumša. Nei stačiatikių šventikas, nei žydu rabinas neatvyko, nors jiems buvo pranešta apie reikalą jiems dalyvauti prie mirties sprendimą vykdymo jų tikybų žmonėms. Mat kiekvienas, kuriam mirties bausmė vykdoma, turi teisę reikalauti savo tikybos dvasininko priešmirtiniam pasikalbėjimui. Visi 4 žiaurūs žmogžudžiai į mirtį atėję pasidarė ramūs ir paklusnūs. Ir tas drąsusis žydas Gendelis klaikiomis akimis, lyg bijodamas, žiūrėjo į aplinką ir į čia pat stovinčius žmones. Grekovas ir Gendelis buvo paklausti, ar jie reikalauja savųjų dvasininkų, ar pasitenkins katalikų kunigu. Abu noriai sutiko pasikalbėti su kun. Bumša, o savųjų dvasininkų nereikalavo. Kun. Bumša kalbėjosi su kiekvienu atskirai. Tie pasikalbėjimai užtruko gerą pusvalandį. Po tų pasikalbėjimų žiaurieji žmogžudžiai atrodė dar minkštesni. Grekovą apėmė baisus drebulys. Draugelis verkdamas kalbėjo, kad jam esą dabar gaila, kam susidėjo su tokiais žiauriais žudikais. Nors jis savo rankomis ir nežudęs, o tik stovėdavęs prie durų, kad nepabėgtu užpulti žmonės, bet vis tiek jautėsi skriaudęs kitus žmones ir prašė jo visus daiktus išdalinti vargšams. Dorickis ir Gendelis paprašė cigarečių ir užsirūkė.

— Paskutinė cigaretė mano gyvenime, — liūdnai pratarė Dorickis.

— Taip, — tyliai pritarė Gendelis.

Gendelis ir kiti prašė prie stulpų nerišti, jie ir taip nepabėgsią, o akis užrišti. Šis baudžiamųjų paskutinis noras buvo patenkintas.

Šaudomieji sustatyti prie iškastų duobių. Karininkas davė ženklą kareiviams pasiruošti. Kiekvienam šaudomajam buvo paskirti 4 kareiviai ir kiekvienam kareiviui buvo pasakyta, kurį baudžiamąjį jis turi šauti. Dar vienas karininko ženklas, — šūvių griausmas — ir 4 šaudomieji susmuko. Tik du sukrito be gyvybės ženklo, o kiti du dar konvulsijų buvo tampomi. Komendantūros karininko revolverio šūvis į galvą į paskutinę gyvybės liepsnelę ir šiems.

Pasirodo, kad karininkas buvo įsakęs kareiviams dviems šaudomiesiems šauti galvą, o kitiems dviems į krūtinę. Tie, kuriems buvo šauta į galvą, sukrito be gyvybės ženklo, o kuriems krūtine, — tie dar buvo gyvi.

Kiek vėliau prie Karmelavos dar buvo pagauti keli žmogžudžiai kai, kurie taip pat buvo nubausti mirties bausme. Po to plėšikavimas Kaune ir apylinkėse visai buvo aprimęs.

Žiaurus dalykas — mirties bausmė, bet ji anuomet buvo vienintelė tikra priemonė apsaugoti nekaltų žmonių gyvybes ir sudaryti sąlygas normaliam gyvenimui, be kurio buvo neįmanomas jaunos nepriklausomos Lietuvos įstatymas.

Patiko? Pasidalink

Lietuvos kaimai, miestai ir miesteliai griebėsi radikalių priemonių nuo plėšikų apsiginti

Jau esu ne sykį užsiminęs, koks baisus siaubas buvo Lietuvoje plėšikai vokiečių okupacijos metu. Buvo aiškiai suprantama, kad okupantai vokiečiai su plėšikais sąmoningai nekovojo. Tegul sau plėšia ir žudo lietuvius, kad tik jiems (okupantams) nieko nedarytų! Gi lietuvių buvo kuo rūpestingiausiai surinkti ir atimti ginklai. Už ginklo laikymą buvo labai didelės bausmės. Tuo būdu susidarė puikios sąlygos prisiveisti ir įsivyrauti plėšikams. Bet kai tik vokiečių okupacijos varžtai ėmė atsileisti, o neilgai trukus ir visai nukrito, — Lietuvos kaimai, miestai ir miesteliai griebėsi radikalių priemonių nuo plėšikų apsiginti.

Nors Kaunas buvo laikinoji Lietuvos sostinė, bet ne pirmasis ėmėsi efektingų priemonių kovai su plėšikais. Jau vasario ar kovo mėn. Kaune girdėjome, kaip Marijampolės karo komendantas Motiejūnas Valevičius vykdė karo laiko teismo sprendimą viešai pakardamas kelis plėšikus. O kaip Valstybės Gynėjas, turėjau ir oficialių raštų, rodančiu, kaip buvo kai kuriose vietose likviduojami plėšikai. Vilkijoj nepriklausomai Lietuvai kuriantis pirmasis nuovados viršininkas buvo rusas Jermolajevas. Jis buvo buvęs prieš I pasaulinį karą policijos viršininku toje pačioje Vilkijoje. Vilkijos valsčiaus vadovybė pasikvietė Jermolajevą užimti policijos viršininko vietą, nes prieškariniais laikais jis nebuvo žmonėms įkyrėjęs, o kovai su plėšikais dabar reikėjo policijos darbe prityrusio žmogaus. Jermolajevas tuoj suorganizavo milicijos būrį ir ėmė gaudyti plėšikus. Į to milicijos būrio rankas pateko apylinkėje pagarsėjęs savo žiaurumais plėšikas.

Jis veikė ne vienas, bet su gauja. Nors buvo įsakyta, kad Kauno apskrityje suimtieji turėjo būti atgabenti į Kauno kalėjimą, bet iš Vilkijos į Kauną vežti minėtą plėšiką buvo pavojinga, nes jo gaujos vyrų buvo keliolika, ir jie pakeliui galėjo užpulti ir išžudyti gabenančius asmenis, o plėšiką išlaisvinti. Vilkijos milicininkai atsisakė būti sargybiniais-palydovais vežant plėšiką į Kauną. Ką daryti? Policijos viršininkas Jermolajevas su valsčiaus vadovybe aptarė reikalą ir nutarė plėšiką sušaudyti Vilkijoje, gi oficialiai pranešti, kad plėšikas gaudant buvo peršautas ir dėl to mirė. Kaip buvo nutarta, taip ir padaryta. Bet atsirado žmonių, kurie parašė Valstybės Gynėjui, kaip buvo iš tikrųjų. Reikalą teko ištirti. Formaliai imant Jermolajevas ir keli valsčiaus vyrai turėjo būti pašaukti atsakyti, bet atsižvelgiant į ano meto aplinkybes — jiems byla nebuvo keliama. O vietos gyventojai labai geru žodžiu minėjo policijos viršininką Jermolajevą už jo drąsą ir pasiryžimą kovoje su plėšikais. Po to plėšiko sušaudymo Vilkijos apylinkėje plėšikų veikla visai aprimo. Likviduoto gimtinės dėl jo sušaudymo jokio skundo nepadavė.

1918 m. Gruzdžių ir Lygumų apylinkėse siautėjo didelė plėšikų gauja. Viename Gruzdžių valsčiaus kaime veikiausia šios gaujos rankomis buvo nužudytas Maskvos universiteto studentas Jonkus ir jo broliai. Žudė ir kankino gauja daugeli žmonių minėtų valsčių apylinkėse, bet kitų nukentėjusių pavardžių nebeatsimenu, o Jonkaus pavardė man gerai įstrigo atmintin gal todėl, kad studentą Jonkų asmeniškai pažinojau. Tų metų gale, lapkričio ar gruodžio mėn., Lygumų valsčiuje buvo suorganizuotas ir apginkluotas geras būrys kaimo milicijos. Ši milicija sugebėjo suimti visą plėšikų gaują, susidedančią iš 19 vyrų ir 1 moters. Tuo metu Šiaulių apskrity nei teismo, nei valstybinės milicijos ar policijos, nei karinės jėgos nebuvo, nes okupantų vokiečių administracija buvo galutinai pakrikusi, o Lietuvos valstybinis aparatas dar tik buvo pradėtas organizuoti. O gandai ėjo, kad nuo Rokiškio atslenka Rusijos bolševikų kariuomenė. Ką daryti su suimtais plėšikais? Ilgai laikyti Lygumuose buvo neįmanoma, nes nebuvo kalėjimo. Vežti 20 suimtųjų į Šiaulius buvo per daug rizikinga, nes plėšikai turėjo giminių ir draugų, kurie vežamus areštantus galėjo iš palydovų milicininkų atimti, o milicininkus išžudyti.

Valsčiaus valdyba savo posėdy nutarė visus suimtuosius — 19 vyrų ir 1 moterį — sušaudyti. Tą valsčiaus valdybos sprendimą įvykdė milicija. Netrukus Šiaulius, o taipogi Lygumus okupavo bolševikai. Kai bolševikų priešakiniai daliniai nuėjo į Žemaitiją, o Šiauliuose ir jų apylinkės valsčiuose gyvenimas truputį stabilizavosi, plėšikų giminės ėmė skųstis bolševikiškam sovietui, kad valsčiaus valdyba su milicijos pagalba sušaudė jų giminaičius tik už tai, kad jie nepalaikė buožių sudarytos valsčiaus valdybos. Bolševikai ėmėsi tardymo ir jau vieną kitą dėl minėtų plėšikų sušaudymo buvo areštavę. Bet apie kovo vidurį bolševikai turėjo paskubomis trauktis nuo Šiaulių iki Lygumų, tos bylos suimtieji pasiliuosavo ir, žinoma, tolimesnis tardymas nutrūko. Dabar valsčiaus valdyba ir milicininkai manė, kad tuo viskas ir baigsis. Bet kur tau. Kai susidarė Šiaulių apskrity teisėtos valdžios aparatas ir kai ėmė veikti teismo tardytojai, sušaudytųjų giminės ėmė skųstis, kad Lygumų valsčiaus valdyba ir jos milicija sušaudė visai nekaltus žmones.

Tardytojas, apklausinėjęs visą eilę žmonių, atsiuntė Valstybės Gynėjui bylą ir klausė, ką daryti toliau ar kaip kitaip pasielgti? Atvyko į Valstybės Gynėjo įstaigą ir pats Lygumų valsčiaus viršaitis su dviem valsčiaus valdybos nariais ir atsivežė didelę valsčiaus protokolų knygą, kurioje buvo įrašytas ir mirties sprendimas 20-čiai plėšikų. Iš tardytojo pateiktos medžiagos ir iš išsamių viršaičio paaiškinimų bei nupasakojimų susidariau aiškų vaizdą, kad visi sušaudytieji, neišskiriant nė moters, priklausė plėšikų gaujai. Nors valsčiaus valdybos nutarime ir net visoje sušaudytųjų byloje nebuvo pasakyta, kuo kiekvienas jų buvo nusikaltęs, nors valsčiaus valdyba neturėjo teisės spręsti baudžiamąją bylą ir ypač bausti mirties bausme, — bet atsižvelgiant į nepaprastas, dėl karo ir okupacijos susidariusias aplinkybes ir imant dėmesin, kad valsčiaus valdyba ne savo naudos žiūrėdama, o tik gindama ramius gyventojus nuo žmogžudžių plėšikų, griebėsi tokios kraštutinės priemonės, — kaltinimo bylą Lygumų valsčiaus valdybai ir jos milicijai teko nutraukti. Tenka pastebėti, kad po to Lygumų valsčiuje plėšikų siautėjimas buvo žymiai aprimęs.

Patiko? Pasidalink