Gydomosios žolių vonios yra nekenksmingiausios iš visų esamų vaistų

Gydomosios žolių vonios yra nekenksmingiausios iš visų esamų vaistų, kuriais siekiama didinti organizmo apsaugines jėgas, jo atsparumą nepalankiems poveikiams. Yra nemažai receptų gydomųjų vonių, į kurias įeina vaistiniai augalai. Paminėsime vieną iš jų: paprastojo raudonėlio žolės 1 dalis, didžiosios dilgėlės lapų ir stiebų — 5, ramunės žolės — 3, juodojo serbento lapų 2, paprastojo čiobrelio žolės 2, triskiaučio lakišiaus žolės 5 dalys. Šie. auksinės oranžinės spalvos antpilai maloniai kvepia, jie apvalo odą nuo medžiagų apykaitos produktų, suteikia jai elastiškumo, stangrumo, pašalina nemalonų kvapą. Be to, veikia organizmą raminamai, gerina medžiagų apykaitą.

Vonios optimali temperatūra 35 38°, tačiau priklausomai nuo organizmo individualumo gali būti aukštesnė arba žemesnė. Greitai augantis kūdikio organizmas reikalauja rūpestingos odos priežiūros. Tokia priežiūra neįmanoma be vonių su įvairių žolių antpilu. Vonios gali būti naudojamos jau „nuo pirmųjų kūdikio gyvenimo mėnesių (vietoj paplitusių vonių su kalio permanganatu). Šalia dezinfekuojančio veikimo augalų antpilas odą veikia įvairiapusiškai, o per ją ir visą kūdikio organizmą.

Pirmiausia vonia su atitinkamai parinktų žolių antpilu panaikina patogeninę mikroflorą, atstato normalų odos išorinio sluoksnio (epidermio) funkcionavimą esant įvairiems patologiniams procesams, nukrypimams nuo normos, pagerina apykaitos produktų, toksinų ir kitų kenksmingų organizmui medžiagų išskyrimą pro odą, o tai dažnai būna, kai vaikai serga įvairiomis alerginėmis ligomis, pavyzdžiui, diatezėmis. žolių vonios gerai veikia kūdikio centrinę nervų sistemą, tai daro jas nepakeičiamu profilaktiniu gydomuoju veiksniu. Bendrai stiprinančios organizmą vaikų vonios gali susidėti iš nedaugelio augalinių komponentų.

Taigi galima daryti vonias iš lakišiaus, ramunės, čiobrelio, dilgėlės, avižos (žydinčios) ir kitų augalų, atskirai paimtų, nuoviro, bet geriau juos vienaip arba kitaip maišyti vienus su kitais. Galimi tokie mišinio variantai: lakišius, ramunė, aviža ir čiobrelis; lakišius, dilgėlė, raudonėlis; beržas (lapai), juodasis serbentas (lapai), rūgtis, takažolė (žolė), lakišius; dilgėlė, asiūklis, lakišius, plautė, putinas (šakos), aviža, čiobrelis. Šiuo atveju galima imti visų augalų po lygiai. Vonios su šių augalų antpilu dezinfekuoja, bendrai stiprina organizmą, ramina, reguliuoja medžiagų apykaitą ir kartu efektyviai gydo įvairias alergines ligas, ypač eksudacines diatezes, vaikų egzemas.

Antpilas turi malonų, švelnų aromatą. žolių antpilui tinka tik emaliuota, o ne plastmasinė arba cinkuota vonia. Vandens temperatūra įprastinė — 36-38°, vonios trukmė 10-20 minučių. Antpilui paruošti reikia 150-200 g žaliavos, (iki 15 metų amžiaus vaikų voniai). žaliavos dozė visoms vonioms, ypač gydomosioms, tiek vaikų, tiek ir suaugusiųjų, gali būti padidinta kiekvienu konkrečiu atveju. Nuovirui paruošti bendrajai voniai suaugusiam žmogui reikia paimti 500-700 g išdžiovintų ir susmulkintų žolių arba 1,5-3,0 kg natūralaus drėgnumo žaliavos, sudėti ją į 8-10 litrų šalto vandens, užvirinti (šaknis, šakas, stambius stiebus virinti 10-15 minučių), duoti pritraukti 40-50 minučių, iškošti ir supilti vonią, po to prileisti reikiamą kiekį vandens.

Maudymąsi gydomosiose voniose turi stebėti gydytojas, kuris kiekvienu konkrečiu atveju nustatys procedūrų temperatūrą, periodiškumą ir trukmę. Higieninės vonios galimos tik tada, kai oda yra švari. Po vonios nereikia apsiplauti vandeniu, negalima vartoti muilo.

Odos sausumas dažnai susijęs su organizmo senėjimu

Riebią odą švarina ir tonizuoja losjonas. Jo veikimas priklauso nuo sudėties, į kurią įeina augalų antpilai: gysločio, jonažolės, kraujažolės, rožės vainiklapių vaško. Visi šie augalai turi biologiškai aktyvių medžiagų (vitaminų, fitoncidų, organinių rūgščių ir t. t.). Veido oda trinama suvilgytu „Floros“ losjonu vatos tamponu 1-2 kartus per dieną. Prieš vartojimą pageidautina losjoną suplakti. Odos sausumas dažnai susijęs su organizmo senėjimu. Gydytojai kosmetologai rekomenduoja įvairius drėkinamuosius (vilgomuosius) kremus, emulsijas. Vietoj vandens geriau vartoti losjonus (išvertus iš prancūzų kalbos tai reiškia drėkinti, skalauti, vilgyti), kurie valo odą: „Rožių vanduo“ (turi ramunės ir medetkos antpilo), „Agurkų pienas“, „Chlorofilo losjonas“ ir kt.

Veido ir kaklo oda trinama suvilgytu losjone vatos tamponu iš apačios j viršų apskritiminiais judesiais (ratais) arba vadinamųjų odos kryptimi. Losjonai valo veidą, minkština, švelnina odą. Naudingi ir vadinamieji aliejiniai kompresai. Persikų, alyvų arba saulėgrąžų aliejus pakaitinamas švariame inde ir juo tepamas veidas vatos tamponu. Po to paeiliui ant veido dedamas pergamentinis popierius, vata arba rankšluostis. Po 15 20 minučių kompresas nuimamas, oda nuvaloma sausais tamponais. Aliejuose esantys riebalai, vitaminai, prasismelkę į odą, saugo ją nuo žalingų veiksnių, suminkština, padaro elastiškesnę (stangresnę), sulaiko nuo per ankstyvo raukšlių atsiradimo.

Esant sausai odai, ypač kai ji pradeda glebti, tikslinga vartoti losjoną „Rožių vanduo“, kuriame yra natūralaus rožių aliejaus, boro rūgšties ir glicerino. Jis labai tinka žmonėms, kurių oda plona ir labai jautri. Oda trinama smarkiai suvilgytu „Rožių vandens“ losjone vatos tamponu 1-3 kartus per dieną. Negalima nepaminėti puikaus minkštinančio ir gerai valančio odą „Alavijo“ kremo. Gerai veikia ir biokremas „Lelija“, turintis vitamino Alanolino, persikų arba abrikosų aliejaus. Teigiamai užsirekomendavo kremas „Drėkinamasis“, kuriame yra šermukšnio nuoviro, jonažolės antpilo, rožės vainiklapių vaško ir kitų augalų kompleksas.

Sausai odai rekomenduojami taip pat kremai, turintys augalinių komponentų, tokie, kaip „Flora“ sausai odai, „Griozy“, „Liudmila“, „Romaška“, „Večer“, „Zemlianičnyj“, „Limonyj“ ir kt. Daug nemalonumų padaro paprastieji veido spuogai. Dažniau jie atsiranda jaunystėje ir labai priklauso nuo lytinių liaukų funkcijos. Kai jaunuolių veidą išberia spuogai, vartojama keletas losjonų. Kai kuriuos jų galima pasigaminti namuose: valgomasis šaukštas medetkos spiritinės tinktūros ir pusė stiklinės virinto vandens; valgomasis šaukštas ąžuolo žievės užpilama stikline verdančio vandens, leidžiama pritraukti apie valandą, iškošiama per marlę, pridedama pusę stiklinės degtinės ir 1 citrinos sultys.

Kai jaunuolių veidą išberia paprasti spuogai, naudingos yra kaukės iš medetkos, jonažolės ir varnalėšos. Imama 20 g jonažolės žolės (sausų žiedų ir lapų), 10 g varnalėšos šaknies vienai stiklinei vandens, verdama 10 minučių, atšaldoma ir iškošiama. nuovirą pridedama valgomasis šaukštas medetkos. Procedūros daromos 2-3 kartus per savaitę. Būtina veido odą įtrinti 2 kartus — rytą ir vakare 50 % medetkos tinktūra, alavijo sultimis, biolosjonu „Flora“ ir ištepti biokremu BTO.

Ko reikia komponavimui

Gėlininkai, dažnai eksponuojantys savo kompozicijas gėlių parodose, ypač kuriantys puokštes plokščiuose induose, gerai žino, kaip reikalingas kenzanas gėlėms. Be jo neįmanoma sukurti meniškos kompozicijos. Kaip jau buvo minėta, į jį gėlės smeigiamos norima kryptimi, be to, kenzaną įsmeigtas žiedas tvirtai laikosi, jo nereikia ramstyti ar raišioti.

Tokį kenzaną galima pasigaminti ir patiems. metalinę dėžutę pripilama smėlio, jį prismaigstoma vinučių galvutėmis į viršų taip, kad jos kyšotų kelis milimetrus, ir viskas užpilama lydytu švinu. Jam sustingus ir atšalus, dėžutė apverčiama, smėlis išbyra, lieka tik kenzanas. Daroma ir taip: cementas sumaišomas su smėliu ir vandeniu, supilamas į kokią nors formą (dėžutę) ir dar drėgną mišinį tankiai prismaigstoma vinučių ar smeigtukų (smaigaliais viršų).

Cementui sustingus, vinutės gerai laikys puokštę. Tačiau toks kenzanas lengvas, ir susmeigtos gėlės jį gali apversti. Kad jis būtų sunkesnis, cemento masę įdedamas švino gabalėlis arba, prieš darant kompoziciją, jis priklijuojamas prie sauso indo dugno rankomis suminkštintu plastilinu. Tokiam kenzanui vartojamos vinutės ar smeigtukai iš nerūdijančio metalo.

Jei nėra nei švino, nei cemento, iš samanų daromas kamuolys, apvyniojamas plona viela — gaunamas tvirtas, kompaktiškas kamuoliukas. Jis dedamas indo vidurį, o vielos galai pritvirtinami prie indo kraštų, kad gėlės jo neapverstu. Tada smailiu pagaliuku daromos angos, kurias smeigiamos gėlės.

Komponavimui būtinas sekatorius — žiedkočiams, šakelėms patrumpinti, lapams nupjaustyti. Kartais kompozicijos elementais būna plonastiebiai varpiniai augalai, žolės. Ant kenzano susmeigtos jos nesilaiko. Tokiais atvejais reikėtų turėti didesnio skersmens tuščiavidurį augalo stiebą. Į nedideli (2 cm) tokio stiebo gabalėlį įstatomas varpinis augalas ir pasmeigiamas norima kryptimi. Galima surišti keletą varpinių augalų ir kartu pasmeigti ant kenzano.

Kai puokštė komponuojama pintinėlėje su lanku, atskiri žiedai prie lanko pritvirtinami plona vielele. Vainikams pinti ir gėlėms pritvirtinti reikia įvairaus storio vielos. Kuriant sausas puokštes, prireikia plastilino, plaktuko, vinių, žirklių, vielos.

PUOKŠTĖS SUDARYMO TECHNIKA

Iš pas mus augančių gėlių (rūtų, lelijų, tulpių ir kitų), eglių ir pušų šakelių galime puikiausiai kurti originalias puokštes. Tam tikslui tinka ir aguonos, rugiagėlės, ramunės, taip pat varpiniai augalai, iš kurių sukuriamos puikios miniatiūros.

Dabar būdingas laisvas, asimetrinis puokščių komponavimo stilius. Toks medžiagos sugrupavimas panašus natūraliai, ir sudarytojas gali čia parodyti savo išradingumą bei fantaziją.

Reikia vengti bet kokio dirbtinumo, perkrovimo. Saikingų linijų ir derinių kompozicija bus gražesnė ir grakštesnė.

Perėmę iš klasikinių ikebanos principų tai, kas mums naudinga ir priimtina, galime kurti savitą puokščių komponavimo būdą. Pavyzdžiui, imame septynias pagrindines puokščių formas: pusmėnulio, S-posūkinę, trikampio, skritulio, lanko, bokšto, tradicinę. Jas įvairiname, atsižvelgdami tai, kokiai progai skiriame puokštę, kokias turime gėles.

Taigi kiekvienos puokštės pagrindas viena iš jau minėtų septynių formų. Pavyzdžiui, lygiašonį trikampį galima komponuoti j kairę ar į dešinę vazos pusę. Lankas gali būti išlenktas ir įlenktas. Tradicine forma gėlės skirtingas puses išdėstomos nuo centro. Ta pati puokštė gali būti ir tradicinė, ir S-posūkinė, taip pat ir trikampio, ir pusmėnulio formos.

Skintų gėlių priežiūra – sunkus dalykas

Tulpės, kardeliai, lelijos, kalijos, vilkdalgiai skinami, kai jų pumpurai vos pradeda skleistis. Išsiskleidę skinami ciklamenai, skaistažiedės, jurginai kai kurios gėlės — frezijos, ratiliai, gvazdikai, pakalnutės — ilgiausiai laikosi nuskintos pusiau išsiskleidusios.

Gėles patariama skinti ankstyvą rytą, iš vakaro gausiai palaisčius. Tada jos daugiausia sukaupusios drėgmės. Tačiau atlikti bandymai parodė, kad maisto medžiagų ryte gėlėse yra nedaug (naktį jų atsargos eikvojamos). Todėl geriau skinti gėles, ilgai išbuvusias šviesoje ir sukaupusias daug maisto medžiagų ir drėgmės, t. y. 18-20 val.

Prieš merkdami gėles į vazą, turime po vandenin aštriu peiliu atnaujinti žiedkočio pjūvį. Pjaunama įstrižai, kad būtų didesnis siurbimo paviršius. Skaistažiedžių, alyvų, flioksų, rožių žiedkočius būtina įpjauti arba suminkštinti plaktuku. Po to gėlės porai valandų ar net vienai nakčiai pamerkiamos į šaltą vandenį taip, kad būtų apsemtas visas žiedkotis iki žiedo ir tik rytą merkiamos į vazą. Lapai nuo žiedkočio, tie, kurie vandenyje, nuskabomi.

Gėlių siena Vilniuje ir ne tik tais

Skintos raktažolės ir žilės pirmiausia merkiamos į šiltą vandenį (35° C). Žiedai pridengiami marle. Paparčio šakelė, ortenzijos ir aguonos ilgiau nenuvys, jeigu jų žiedkočius prieš merkiant truputį (10-15 sek.) pakaitinsime virš liepsnos, kol apanglės galai, arba 3 sek. įmerksime +40° C vandeni. Tuomet išsiskiriančios sultys neužkimš pjūvio ir vanduo lengvai pateks į vandens indus.

Vazoje ilgiau nepakeitus vandens, pradeda vystytis puvimo bakterijos. Nuo jų vanduo įgauna nemalonų kvapą, bakterijos užkemša augalo vandens indus. Vanduo vazoje keičiamas kasdien, 1-2 cm patrumpinamas žiedkotis ir retkarčiais gėlės panardinamos vandenį (kaip rašyta aukščiau). Kad vanduo vazose negestų, į jį įberiama keletas kristaliukų kalio permanganato arba įmetamas gabalėlis medžio anglies. Tai antiseptinės medžiagos, užkertančios kelią puvimo bakterijoms vystytis.

Skintos tulpės išsilaikys dvigubai ilgiau, jeigu jas pamerksime ne į vandenį, o į 8% gliukozės tirpalą. Begonijų ir paparčių lapus (jais puošiamos kompozicijos) patartina nakčiai pamerkti j sūdytą vandenį (šaukštas druskos 2 l šalto vandens). Taip pat patartina kai kurias skintas gėles merkti, litrą vandens įpylus 1 g boro rūgšties ir 0,1 g aspirino arba įlašinus keletą lašų amoniako.

Didesnis azoto kiekis dirvoje augimo pradžioje frezijoms kenkia

Didesnis azoto kiekis dirvoje augimo pradžioje frezijoms kenkia. Šis elementas skatina intensyvų vegetatyvinės masės augimą, ir augalai ilgai nežydi. Daugelyje ūkių šiltnamių dirva dezinfekuojama karštais garais. Tada išsilaisvina daug augalams prieinamo azoto, ir, kad jis nepakenktų frezijoms, dirvą arba reikia praplauti, arba sumaišyti su šviežiomis samaninėmis durpėmis.

Frezijoms tręšti tinka įvairios azoto trąšos. Jeigu dirva gausiai tręšiama azoto trąšomis, ją reikia kalkinti, nes dauguma šių trąšų dirvožemį smarkiai rūgština, pavyzdžiui, amonio sulfatas, amonio chloridas, amoniakas. Šioms trąšoms neutralizuoti atitinkamai reikia 1,13, 1,39 ir 1,47 svorio dalių kalcio karbonato. Kalkinės medžiagos su šiomis trąšomis nemaišomos; jos beriamos į dirvą atskirai.

Azoto trąšos (kalcio, kalio, natrio salietros), turinčios metalo jonų, pakelia dirvos pH, neutralizuodamos dirvą, todėl jos labai tinka daugeliui svogūninių ir gumbasvogūninių gėlių tręšti.

Amonio salietra NH4NO3. Tai labai higroskopiška amoniakinė-nitratinė trąša, kurioje yra pusė amoniakinio (lėtai pasisavinamo) ir pusė nitratinio (greitai pasisavinamo) azoto. Šioje trąšoje yra 34,9% azoto. Amonio salietrą augalai gerai pasisavina ir to¬dėl dirvą rūgština mažiau, negu amonio sulfatas, nors ji fiziologiškai rūgšti. Amonio salietros 1 svorio daliai neutralizuoti reikia 0,74 svorio dalių kalcio karbonato.

Amonio sulfatas (NH4) 2SO4 — viena aš seniausių azoto trąšų, rekomenduojamų svogūninėms ir gumbasvogūninėms gėlėms tręšti. Jame yra apie 20% azoto (amoniakinės formos).

Tai smulkūs, balti, pilkai rusvi ar žalsvi kristalai, mažai drėksta, todėl ir nesupuola. Nepatartina naudoti rausvo atspalvio amonio sulfato, nes šis atspalvis būna nuo augalams žalingų rodonidų. Ši trąša dirvą rūgština — 1 svorio daliai neutralizuoti reikia 1,13 dalies kalcio karbonato.

Kalcio salietra (sinonimai: kalcio nitratas, kalkių salietra, norvegų salietra) Ca(NO3)2. Joje esti 14-15% nitratinio azoto ir 1-1,5% amoniakinio. Tai labai higroskopiška trąša, išleidžiama granulėmis arba smulkiomis plokštelėmis.

Kalcio salietroje yra apie 28% CaO, o tai atitinka 50% kalcio karbonato, kuris, augalui suvartojus azotą, lieka dirvoje. Kalcis ne tiktai neutralizuoja dirvožemio rūgštingumą šaknų zonoje, aprūpina augalus šiuo elementu, bet ir gerina dirvos fizines savybes.

Tręšiant frezijas kalcio salietra, žiedynkočiai užauga stangrūs, būna geras gumbasvogūnių derlius.

Kalis. Fudzivara ir Ajida nurodo, kad kalis augaluose veikia angliavandenių apykaitą, reguliuoja krakmolo sintezę, skaidymąsi ir transportavimą, azoto apykaitą bei baltymų sintezę, taip pat kitų mitybos elementų aktyvumą, neutralizuoja organines rūgštis, aktyvina įvairius fermentus, skatina jaunos meristemos augimą, koordinuoja lapų žiotelių judesius ir augalų vandens režimą. Augalai, kuriuose optimalus kalio kiekis, yra atsparesni šalčiams bei ligoms. Šis elementas lengvai pernešamas iš vienos augalo dalies kitą.

Visos svogūninės ir gumbasvogūninės gėlės sunaudoja daug kalio, o visi augalai, augantys durpėse, kalio trūkumui jautresni, negu kitų elementų. Daugiausia kalio susikaupia frezijų lapuose — apie 4% sausų medžiagų, stiebuose— 3%, gumbasvogūniuose — 1-1,5%.

Frezijoms tinka durpės, sumaišytos lygiomis dalimis su smėliu

Daug kur nurodoma, kad dirvos rūgštingumas sumažinamas vienetu, kai kubiniame metre išmaišoma 2 kg kreidos. Pagal I. Bojarkiną (1975) durpių pH pakyla 0,5-1,0, kai kubiniame metre išmaišoma 2 kg kreidos arba kalkių miltų. Gesintų kalkių reikia 15— 20% mažiau, nes jose yra apie 70% CaO, o kreidoje yra 50-56% šios medžiagos, kalkių miltuose — 42— 56%. Negesintų kalkių naudoti negalima. Ši autorė pataria kubiniame metre samaninių durpių, kurių rūgštingumas 2,6-3,4, išmaišyti 6-8 kg kalcio karbonato.

Latvių mokslininkas V. Nolendorfas nurodo, kad kalkinės medžiagos kiekis priklauso nuo durpių pradinio rūgštingumo, susiskaidymo laipsnio, taip pat nuo cheminių kalkinės medžiagos savybių. Apskritai kalcio karbonatas turėtų sudaryti apie 5% sausų durpių tūrio. Kad substrato reakcija būttį pH 6, mažai susiskaidžiusioms (120 kg/m3 apimties) durpėms beriama 6 kg/m3 kalcio karbonato. Jeigu durpės susmulkintos, labai sausos (180 kg/m3 apimties), išberiama 9 kg kalcio karbonato.

Kai kurie autoriai nurodo, kad frezijoms tinka durpės, sumaišytos lygiomis dalimis su smėliu.

Žemių mišiniai

Daugelyje šaltinių nurodoma, kad frezijos augintinos įvairiuose žemių mišiniuose, kuriuose velėninė žemė yra būtina sudėtinė dalis. Daug kur frezijas augina gerai mėšlų patręštoje lauko dirvoje.

Todėl atlikdami tręšimo bandymus, viename variante frezijas auginome lygių dalių velėninės žemės ir samaninių durpių mišinyje. Jokiomis trąšomis netręšėme. Tirtos veislės — Eldorado ir Blauwe Wimpel.

Pirmaisiais bandymų metais tarp šio varianto ir kitų nepastebėjome žymesnių skirtumų, tačiau, auginant gumbasvogūnius tokiose pačiose sąlygose antrus metus, paaiškėjo, kad žiedų derlius samaninių durpių ir velėninės žemės mišinyje buvo 2 kartus didesnis, negu grynose netręštose durpėse.

Vadinasi, frezijas sėkmingai galima auginti žemių mišiniuose, kuriuose samaninės durpės būtų tiktai sudėtinė dalis. Tokiuose mišiniuose atigalus galima mažiau papildomai tręšti, retai sutrinka augimas dėl kokių nors mikroelementų trūkumo substrate, lengviau palaikyti reikiamą dirvožemio rūgštingumą. Žemių būna intensyvesnė saprofitinių mikroorganizmų veikla. Tačiau parazitinių mikroorganizmų veikla čia intensyvesnė. Tokius mišinius nelengva paruošti, išmaišyti ir transportuoti, sunkiau iškasti gumbasvogūnius.

Pagrindiniai elementai ir svarbiausios frezijų trąšos

Azotas. Tai daugelio augalo organinių junginių — amino ir nukleino rūgščių, fosfatidų, fermentų, chlorofilo, gliukozidų, vitaminų, alkaloidų — sudėtinė dalis. Šis elementas reguliuoja augalo baltymų apykaitą. Augalai siurbia amonio (NH4) ir nitrato (NO3) formos azotą. Nedideliais kiekiais gali imti organinius azoto junginius, kaip formaldehidą ir nebaltyminę amino rūgštį (P. Kundler, 1975).

Frezijos iš dirvos paima gana daug azoto. Daugiausia šio elemento susikaupia gumbasvogūniuose 2-3% sausų medžiagų, stiebuose — 1,7%, lapuose– 0,7%.

Trūkstant azoto, augalai būna šviesiai žali, lėtai auga, pirmiausia pradeda džiūti apatiniai lapai, mažai susiformuoja žiedų, jie būna smulkūs, džiūsta. Kai azoto labai trūksta, nesivysto generatyviniai organai.