Valensų draugų nuomone, pirmiausia Lechas — šeimos žmogus

LECHAS VALENSA labai stengėsi išlaikyti paslaptyje savo vyriausio sūnaus vestuves, rašo laikraštis “The European”. Jo draugams buvo įsakyta tikrąja šio žodžio prasme jokiu būdu neprasitarti apie tai Lenkijos spaudai. Solidarumo lyderis bijojo, kad dėl žmonių antplūdžio jungtuvės Gdansko Olivos katedroje nevirstų komedija, galinčia pakenkti tuometiniam kandidatui į prezidentus.

Valensų draugų nuomone, pirmiausia Lechas — šeimos žmogus, o tik po to politinis veikėjas, dėl to jis visuomet rūpinsis ir gins savo šeima. Suprantama, todėl jis norėjo, jog vestuvių ceremonija būtų ori ir iškilminga. Dabar Lenkijoje kalbama, kad tai buvo viena geriausiai išlaikytų paslapčių šios šalies istorijoje. Absoliučiai niekas nežinojo apie vestuves.

Bogdanui Valensai dar tik 20 metų. Jis studijuoja ekonomika. O nuotaka gražutė jo vaikystės draugė Agnieška Drozdovič.

Bogdanas taip pat buvo nelabai kalbus. Prieš vestuves savo draugams jis sakė: “Esu eilinis vaikinas; besiruošiantis vesti. Nenoriu, kad Valensos pavardė lemtų mano ir Agnieškos gyvenima”.

Iš tikrųjų niekas nesutrukdė jaunajai ruošti Valensą porai vestuvėms. Nupirko puikų nama Gdansko prie Lechas vaikams tai jo dovana. nuo Kopenhagos, kad nebūtų įtarimų ir kalbų.

Kas nežino “Karalaitės ant žirnio”, “Bjauriojo ančiuko” ir kitų KRISTIANO ANDERSENO pasakų. Šio danų rašytojo kūriniai išversti į 80 kalbų.

Visose Anderseno biografijose rašoma, kad jis gimė 1805 metais batsiuvio ir skalbėjos šeimoje. Tačiau danų istorikas Jensas Jorgensas mano kitaip. Jis paskelbė atliktų tyrimų duomenis, įrodančius, kad didysis pasakorius nesantuokinis Danijos karaliaus Kristiano Vlll sūnus. Jorgensas rašo, kad jaunasis sosto paveldėtojas turėjo romaną su grafienė Eliza Alefeld Lorving von Tranekar. Ši moteris, būdama šešiolikmetė, pagimdė berniuką. Vengiant skandalo, būsimojo karaliaus meilės vaisius buvo skubiai atiduotas paprastai, bet dorai sutuoktinių porai, gyvenančiai Žodžiu, Odense. kuo toliau.

Tokia sensacinga Anderseno kilmės teorija sukėlė karštu ginčų. Dauguma mokslininkų mano, kad ji nelabai įtikinama. Tačiau kiti teigia, kad Andersenas panašus į Kristiana Vili. Na Jensas Jorgensas žada pateikti naujų įrodymų savo hipotezei apginti.

Budelis – apibūdinami žiaurūs diktatoriai ir blogą vardą pelnę politiniai veikėjai

PROFESIJA – BUDELIS

Šis žodis daugiausia vartojamas perkeltine prasme. Juo apibūdinami žiaurūs diktatoriai ir blogą vardą pelnę politiniai veikėjai. šitaip profesionalūs mirties bausmių vykdytojai pasislepia po eufemizmo skraiste. Saidas as Sajaias ir yra toks budelis -— profesionalas, įvykdantis Saudo Arabijos karalystės šariato teismo nuosprendžius. šio “darbo” jis ėmėsi savo noru prieš 37 metus. Turėdamas 20 metų Saidas atvyko iš savojo kaimo į Er Rijadą ir stojo tarnauti kariuomenėn. Laisvalaikiu vaikinas eidavo į centrinę miesto aikštę ir stebėdavo, kaip kerta galvas nusikaltėliams. Suprantama, jis nejautė nei gailesčio, nei užuojautos. Tiesiog buvo įdomu. Už savo kaip budelio “debiutą” gavo 500 rinkų (133 dolerius). Vėliau [prato savo veiksmus vertinti ne kaip darbą, o kaip gera! Apmokamą hobi. Saidas jau įvykdė beveik 600 egzekucijų už kiekvieną gavo užmokestį.

Retkarčiais jis praleidžia bemieges nerimo naktis. Mat labai rūpinosi savo profesionalumu. Galvai nukirsti reikalinga tvirta ranka ir taikli akis. Profesionalo paslaptimi Seka ir tai, kodėl vykdydamas mirties bausmę moterims, jis naudoja pistoletą. Pasitaiko ir sunkių darbo dienų sykį teko atlikti 12 egzekucijų vieną po kitos!

Artimieji ir draugai kartais reiškia kritiškų pastabų apie Saldo profesiją, tačiau jis pats jaučia, jog darbas teikia daug džiaugsmo ir pasitenkinimo. Ir apskritai, Saidas as Sajafas laimingas žmogus: turi 24 žmonas ir 25 vaikus. Sulaukęs 60ies, jis nusprendė išeiti pensiją ir išmokė savo profesijos vieną iš sūnų Mohamedą..ji kurį laiką dirbo kartu, ir tėvas liko patenkintas: “Jis dar neatskleidė visų savo sugebėjimų, bet aš ramus – darbą jis mėgsta..”

Po karo Džordžas Bušas vedė Barbara, leidybinės imperijos savininko dukra

Po karo Džordžas Bušas vedė Barbara, leidybinės imperijos savininko dukra, ir įstojo į Jeilio universitetą, kuriame kažkada mokėsi jo tėvas bei senelis. Universitete jis buvo išrinktas beisbolo komandos kapitonu ir aktyviai dalyvavo elitinio klubo “Kaukolė ir kaulai” veikloje. Baigęs universitetą pradėjo dirbti banke, tačiau dirbo neilgai. Netrukus veiklusis jaunuolis išvyksta į Teksasa tyrinėti naftos verslovių. Bušai apsigyvena lindynėse prie išmalto kelio ir maudosi toje pačioje vonioje kaip ir vietos prostitutė. Po 12 metų sunkaus darbo Džordžui Bušui priklausė 125 naftos gręžiniai. Taip jis tapo milijonieriumi, pasirengusiu kovoti už kongresmeno kėdė. Niekas tuo nesistebėjo. Teksasiečiai labai mėgo ši gabų, judrų kaip gyvsidabris vyrą. Visi taip žavėjosi Džordžu Bušu, kad Barbarai, anot žurnalo “Newsweek”, tai netgi sukeldavo pavydą. Biznierius domėjosi ne tik nafta. Jis tapo vietinio banko direktoriumi, vadovavo beisbolo komandai, uoliai lankė teatrus. Bet netrukus Bušų šeimoje įvyko tragedija – leukemija mirė jų dukrelė Robina. Ne tik Barbara, bet ir Džordžas po šios netekties praleido daug bemiegių naktų. Suprantama, kodėl tuo metu jis kuo galėdamas padėjo Džeimsui Beikeriui, kurio žmona mirė vėžiu.

Dabartinio JAV prezidento valdymo stilius susiklostė tuomet, kai jis kovojo už būvi Teksaso naftos verslovėse. Kartu dirbęs jo jaunesnysis brolis Viljamas prisimena, kad Džordžas žinojo kiekvieno pas jį dirbusio žmogaus ne tik pavarde, bet ir vardą. Jis pats išstudijuodavo geologinius žemėlapius, apžiūrėdavo gręžinius ir tik tada pirkdavo naujas žemes arba ne. Nebijodavo Bušas ir rizikuoti, bet visuomet žinojo rizikos ribas. “Todėl, – rašoma žurnale ”Fortune”, jo reikalai visuomet labiau plėtėsi į plotį, o ne į gylį”. Bušas pasirinkdavo žmones, kuriais galėjo pasitikėti. Asmeninį pasitikėjimą grindė žmogaus pažinimu. “Tuomet visi reikalai buvo sutvarkomi sukertant rankomis”, prisimena prezidento brolis. Džordžui tai labai patiko.

Šios savybės padėjo Bušui išsikovoti autoritetą dirbant Centrinėje žvalgybos valdyboje ir Votergeito bylos metu. CŽV direktorius visuomet naudodavosi bendru liftu, o ne asmeniniu, skirtu tik jam, be to, prašydavo, kad bendradarbiai vadintu jį vardu. Po metų Bušui išeinant iš šios organizacijos, darbuotojai jam plojo stovėdami. Kai Niksonas jį paskyrė JAV atstovu Suvienytųjų Nacijų Organizacijoje, Džordžas Bušas paspaudė ranka kiekvienam dangoraižio darbuotojui. Tad ne veltui sakoma, kad jis malonių smulkmenų meistras.

Postus prezidento administracijoje ir Baltuosiuose rūmuose užėmė jam lojalus žmonės. Karta Barbara Buš net pasakė savo vyrui: “Žinai, beveik visas kabinetas — mūsų draugai”. “Na o ko tu tikėjaisi?” — atsakė prezidentas.

KAS YRA REPORTAŽAS?

Mūsų dienomis dažnai tenka išgirsti kalbant apie reportažą. Geriausius reportažus, sako skaitytojai, galima rasti tokiame ir tokiame žurnale, tokiame ir tokiame laikraštyje. Kuo gi šie kūriniai skiriasi nuo kitos grožinės literatūros? Reportažas tai toks literatūrinis, o tiksliau publicistinis kūrinys, kuriame autorius, rūpindamasis gera kalba ir originalia kompozicija, naudojasi tik tikrais faktais (jo paties patikrintais ir dokumentiškai tiksliais), siekia praplėsti skaitytojo žinias, taip pat išaiškinti jam visuomenines ir politines problemas.

Anksčiau reportažo vaidmenį atlikdavo kelionių aprašymai, įvykių liudininkų ataskaitos. Reportaže kaip literatūrinės formos, atskleidžiančios skaitytojams įvykius, kurių jie patys negali pamatyti, paplitimas glaudžiai susijęs su spaudos suklestėjimu. Pirmą kartą reportažo terminas buvo panaudotas Londono laikraštyje „Times“, kur šiuo žodžiu buvo apibūdinta korespondencija, atsiųsta vienos korespondentės sanitarės iš Krymo karo lauko.

Taigi reportažas yra literatūrinis kūrinys, kuriame aprašyti tikrai įvykę faktai, herojai vadinami tikrosiomis pavardėmis.

Bet mūsų dienomis dažnai pasitaiko, kad autoriai naudojasi „reportažo“ terminu apibūdinti tokiai grožinei prozai, kur faktai daugiausia yra tikri, tačiau herojų pavardės pakeistos, o detalės ne visada atitinka tikrąsias; trumpiau sakant, apibūdinti tokiai prozai, kur susiduriame su tam tikru literatūrinės fantazijos elementu. Tokius kūrinius reikia vadinti ne reportažu, o veikiau grožine apybraiža arba tikrais apsakymais. Prie jų reikia priskirti Valentino Ovečkino kūrinius arba Marijano Brandžio „Apysakos pradžią“.

KODĖL ŽMONĖS SVEIKINDAMIESI DUODA VIENI KITIEMS RANKAS?

Paprotys susitikus paduoti vienas kitam ranką atsirado prieš daug daug metų. Dėl atsargumo! Žmogus negalėdavo numatyti, su kokiais ketinimais ateina pas jį kaimynas arba net giminaitis, ar jo sumanymai taikingi, draugiški, ar karingi ir priešiški.

Dešinė ranka nesmogsi, jeigu ją savo delne laiko kitas žmogus; iš atgniaužto, tuščio delno nereikia laukti pavojingo netikėtumo.

Todėl sveikinantis, paduodant ne kumštį vienas kitam, o atgniaužtą delną, būdavo ištiesiama ranka į priekį taip, kad nebūtų galima ištraukti po drabužiais paslėpto ginklo. Nuo tų pačių senų laikų ir iki šios dienos išliko kartais apsunkinąs paprotys pasisveikinant nusimauti pirštinę, susipažįstant paduoti vienas kitam ranką..

Dėl tos pačios priežasties nesisveikiname per slenkstį už slenksčio, tamsoje, gali turėti piktų kėslų, tad būk malonus įeiti į mano balanos arba lemputės šviesą ir parodyk, kad tavo delnas nesugniaužtas ir jame nieko nėra, kad tu atėjai su taikiais ketinimais.

Kaip garbingumo ir gerų ketinimų simbolis, rankos paspaudimas išliko sporte; rankos paspaudimu ringe parodoma, kad kova prasideda. Nėra nieko juokingo, kad boksininkai paspaudžia vienas kitam ranką, o jau po minutės kulia vienas kitą kumštimis. Tokiu būdu priešininkai nori pabrėžti, kad žaidimas bus garbingas.

KAIP ATSIRADO PORCELIANAS?

Porcelianas buvo išrastas Kinijoje. Ten, Kaulino (Aukštasis kalnas) kalno papėdėje, yra gausūs porcelianui gaminti reikalingos Žaliavos klodai. Ir dabar kaolinu vadinama tauriausia molio atmaina („porcelianinė žemė”), naudojama porceliano gamybai.

Iš kinų“ porcelianą gaminti išmoko korėjiečiai, o paskui ir japonai. Senovės Romoje taip pat buvo daromi porcelianiniai indai, bet jų gamybos paslaptis liko nežinoma. Porceliano indus į Europą iš Kinijos atveždavo portugalų ir olandų pirkliai—jūrininkai. Tačiau jie negalėjo iš kinų išgauti porceliano gaminimo paslapties. XIII amžiuje garsusis Venecijos keliautojas Markus Polas pasiekė Tekančios Saulės Šalį. Iš jo pranešimo pasidarė žinoma, kad Kinijoje gaminami puikios baltos spalvos ir tauraus skambesio indai.

Tais laikais Europoje porcelianas dėl aukštos kainos puošdavo tik karalių ir kunigaikščių stalus.

XVIII amžiuje Betgeris (1682—1719). Lenkijos karaliaus Augusto II alchemikas, padaro įdomų atradimą. Ieškodamas būdų gaminti auksui. kurio reikėjo skolose paskendusiam karaliui, Betgeris atsitiktinai pastebėjo kaoliną miltuose, kuriais, pagal tuometinę madą, buvo pudruojami perukai.

Netrukus Saksonijoje gimė nauja pramonės šaka porceliano pramonė. Saksonijos porcelianas dėl savo aukštos kokybės greitai paplinta po visą Europą. Mūsų dienomis porceliano gaminimas yra viena iš svarbių pramonės šakų įvairiose šalyse.

KAS PADARĖ PIRMAJĮ ORO BALIONA

Nuo senovės laikų žmonės svajojo pakilti nuo žemės ir kaip paukščiai lakstyti ore. Apie tai byloja legenda apie Ikarą ir Dedalą. kurie vaškiniais sparnais pakilo į erdvę.

Praėjusių amžių istorija žino nemaža mėginimų užkariauti dangaus erdvę, kurie, beje, rėmėsi ne tiek skridimo principu, kiek už orą lengvesnių kūnų kilimo į orą principu.

Tarp daugelio pionierių, mėginusių skraidyti padangėje, didelės šlovės nusipelnė du prancūzai, broliai Mongolfjė. 1783 metais jie pagamino už orą lengvesnį laivą—oro balioną. Brolių Mongolfje baliono apvalkalas buvo padarytas iš popieriaus bei drobės ir pripildytas įšildyto oro, kuris, kaip ir dujos, lengvesnis už šaltą orą. 1783 metų liepos mėnesio 4 dieną, dalyvaujant didžiulei miniai, brolių Mongolfje balionas pakilo į orą ir per dešimt minučių pasiekė apie 500 metrų, aukštį.

Po kelių Savaičių brolių Mongolfje rekordą sumušė prancūzų fizikas Šarlis (1746—1823). Jo balionas, pripildytas vandenilio, už orą lengvesnių dujų, per dvi minutes pasiekė 1000 metrų aukštį.

Šiais bandymais susidomėjusi Paryžiaus Mokslų akademija pasiūlė broliams Mongolfje pakartoti savo bandymą. Tai įvyko 1783 metų rugsėjo mėnesį. Šį kartą prie oro baliono buvo prikabintas narvas su pirmaisiais dangaus keleiviais avimi ir antimi. Skridimui pasibaigus sėkmingai, daugelis drąsuolių panoro leistis į oro keliones. Netrukus du drąsūs prancūzai. d’Arlandas ir Ševalj de Rozj, pakilo į orą Mongolfje tipo balionu. kuris tada buvo vadinamas stačiai mongolijera.

Pirmųjų aeronautų sėkmė paskatino daryti naujus bandymus. 1785 metais prancūzas Fransua Blanšaras (1753—1809), pasinaudodamas palankiu vėju, oro balionu skraidė viršum Lamanšo kanalo.

Palengva oro balionai vis labiau tobulinami, jie naudojami įvairiems praktiniams uždaviniams. Ir pirmiausia kariniams tikslams kaip stebėjimo postai. 1870 metais, Paryžiaus apsiausties metu, iš miesto buvo paleisti 64 balionai, kurie pernešė 2500 tūkstančių laiškų. Kitose šalyse tuo laikotarpiu oro balionai taip pat buvo naudojami kariniams tikslams.

Oro balionus buvo pradėta naudoti ir moksliniams tyrinėjimams. Vieną iš pirmųjų mokslinių skridimu atliko du prancūzų mokslininkai: Bio (1774—4862) ir GeiLiusakas (1778—1850), kurie 1804 metais pakilo į 7000 metrų aukštį ir išbuvo ten apie šešias valandas. Tais laikais tai buvo stačiai fantastiškas rezultatas.

Tačiau oro balionas turi esminį trūkumą: jis nevaldomas ir lekia ten, kur jį neša vėjas. Šis trūkumas neleido oro balionams visiškai nugalėti oro erdvę. Jau vėliau tai padarė lėktuvas.

Gydomiesiems aerozoliams paruošti yra daug sintetinių preparatų ir medžiagų

Nors ir pasiekta didelių laimėjimų gydant kai kurias chirurgines ligas (nudegimus, flegmonas, pūlinius ir kt.), odos, burnos ertmės ir daugelį kitų žmogaus negalavimų, ieškojimas naujų efektyvių vaistų, spartinančių gydymo įprastines vaistų formos (tepalai, pabarstai, pastos) visada yra patogios vartoti, todėl susidomėjimą kelia aerozoliai. Nuo senų laikų aerozoliai pavidalu buvo vartojami medicinoje kvėpavimo takų ligoms gydyti ir jų profilaktikai. Iš pradžių jie buvo įprasti garai ir dūmai, kurie susidarydavo deginant įvairius vaistinius augalinius preparatus. Vėliau paplinta natūralių lakiųjų medžiagų inhaliacijos. XIX amžiaus viduryje aerozoliams gauti pradėta vartoti disperguojančius veiksnius: suslėgtą orą, vandens garus, vėliau centrifugavimą ir ultragarsą.

Pirmosios žinios apie stikliniu ir metaliniu indų su vožtuvais, pripildytų suskystintų dujų, naudojimą siekia 1889 metus. Chemijos terminas aerozolis kartais klaidingai vartojamas specialiai įpakavimo rūšiai pažymėti; įpakavimas, kuriame laikomos suslėgtos arba suskystintos dujos, vartojamos išmesti (išstumti, pašalinti) jame esantį produktą. Valstybinėje patentų bibliotekoje maskvoje yra dokumentas, rodantis, kad aerozolinės čiurkšlės gavimo būdo ir pritaikymo autorius yra rusų chemikas M. Cvetas.

Svarbiausieji aerozolių pranašumai didelis veikliųjų medžiagų aktyvumas, nes jas sudaro smulkiausios dalelės, visiškas preparato sterilumas, naudojimo patogumas, įsiurbimo (absorbavimo) ir fiksacijos pagerėjimas ir dozavimo tikslumas. Aerozoliniai preparatai gerai veikia patologinio proceso eigą, galimybė juos panaudoti nepriklauso nuo sąlygų, kuriomis apdorojamas odos arba gleivinių paviršius. Infekcinės ligos sukėlėjų atsparumas įveikiamas vaistų, įeinančių aerozolio sudėti, derinio atrankiniu (selektyviniu) naudojimu. Gydomiesiems aerozoliams paruošti yra daug sintetinių preparatų ir medžiagų, kurie technologiškai įgalina gauti patogios vartojimo formos preparatą. Ingredientų, įeinančių į aerozolinių ruošinių aprašymus, yra daug, ir jie turi įvairių fizikinių ir cheminių savybių. Didele paklausą turi tirpalų, kremų, putų, skystų tepalų, losjonų, emulsijų pavidalo ir kitokie aerozoliai, skirti išoriškai vartoti.

Aerozolių sudėti įeina antibiotikai, priešgrybiniai, niežėjimą mažinantys ir priešuždegiminiai vaistai, hormonai ir vitaminai.

Dėl burnos ertmės ir kvėpavimo takų siurbiamosios galios aerozolines inhaliacijos, be vietinio audinių veikimo, pasižymi ir bendruoju organizmo veikimu: gerina limfos apytaką kraujotaka, aktyvina medžiagų apykaita. Atsižvelgdami į aerozolinių inhaliacijų, vaistinių medžiagų, patekimo į organizmą metodo pranašumus, Kijevo medicinos instituto mokslininkai ištyrė kalankes sulčių aerozolių efektyvumą gydant kai kuriuos burnos ertmes gleivines paleidimus. Tam jie panaudojo aerozolinį inhaliatoriu AU-2, kuriuo galima atlikti nustatytos temperatūros vaistinių medžiagų inhaliacija kiekvienam ligoniui. Buvo vartojamos kalankes sulčiu aerozolines inhaliacijos kompleksiškai gydant austi, nosies ir gerkles ligas kaip duodantis gerą efektą, vaistas nuo uždegimo. Šis metodas sutrumpina gydymo trukmę, taupo gydytojo laiką, gali būti panaudotas bet kurioje poliklinikoje.

Donecko medicinos institute burnos ertmės gleivinės ligos sėkmingai gydomos pikio su erškėčio aliejumi 10% spiritinio tirpalo elektroaerozoliu. Šis būdas pagrįstas tuo, kad burnos ertmės gleivinę veikia įelektrintos vaistinių medžiagų dulkės ir gerai dera medikamentų farmakologinis veikimas bei elektrinio krūvio fiziologinis veikimas. Charkovo chemijos ir farmacijos mokslinio tyrimo institute sukurta keletas aerozolių receptūrų, į kurių sudėtį įeina kamparas, mentolis, eukalipto aliejus — kametonas; ricinos, eukalipto, kamparo, Provanso aliejai ir mentolis — kamfomenas; eukalipto ir mėtos aliejai — inhaliptas; jie rekomenduojami nosiaryklės ir burnos ertmės gleivinės uždegiminėms ligoms gydyti. Sėkmingai vartojamas vinizolis — skaidrus gelsvas aliejinis skystis, turintis citralio kvapą.

Aerozolių klinikinis tyrimas, gydant ligonius, turinčius įvairios kilmės nudegimų, ir gydant kai kurias odos ligas (mikrobinė egzema, pūslinė, juostinė pūslelinė ir kt.) parodė, kad jie yra efektyvūs vaistai. Gydymui dažnai, be vinizolio, vartojamas levovinizolis, į kurio sudėtį įeina levomicetinas, Šostakovskio balzamas ir linetolis, gaunamas iš linų sėmenų. Kai kuriose Maskvos ir Charkovo chemijos ir farmacijos mokslinio tyrimo įstaigose daromi platūs aerozolinių preparatų (sudarančių plėves ir putų, tirpalų pavidalo) tyrimai; jų tikslas — pritaikyti juos išoriškai vartoti, pavyzdžiui, odos ligoms, burnos ertmės gleivinės ligoms gydyti. šiuos preparatus, kaip veikliosios medžiagos, įeina įvairios vaistinės medžiagos, iš jų ir augalinės kilmės medžiagos.

Daugiau apie augalus.

KUO SKIRIASI PASTOVIOJI ELEKTROS SROVĖ NUO KINTAMOSIOS

Elektros srovė — kryptingas elektros krūvių judėjimas. Jeigu laidininku sujungsime elektros baterijos polius, tai juo ims tekėti elektros srovė. Kadangi elektros lauko kryptis bus pastovi, laisvuosius elektronus visą laiką veiks jėgos, nukreiptos vieną pusę, ir nuolat varys elektronus nuo teigiamojo poliaus prie neigiamojo. Tokią srovę vadiname pastoviąja. Jeigu laidininko galus iš eilės jungsime čia prie teigiamo, čia prie neigiamo poliu, tai laidininku tekanti srovė kiekvieną kartų keis krypti. Tokią srovę vadiname kintamąja.

Šiuo metu elektrinės dažniausiai gamina kintamąją srovę. Paprastai elektrinė duoda 50 periodų dažnumo kintamąją srovę, o tai reiškia, kad kiekvieną sekundę per lemputę srovė praeina 50 kartų vieną pusę ir 50 kartų į kitą. Kintamoji srovė turi tą savybę, kad ji ne visuomet yra vienoda. Jeigu tam tikru momentu srovė yra nedidelė, tai po 1/200 sekundės ji nutrūksta, dar po 1/200 sek. vėl pasiekia didžiausią jėgą, bet juda priešinga kryptimi, dar po 1/200 sek. visai neteka, o sekančią 1/200 sek. įgauna didžiausią jėgą, judėdama pradine kryptimi. Tokie pakitimai kartojasi kas 4 x = sek. Elektronai svyruoja apie savo vidurinę padėti, nes juos veikiančios jėgos periodiškai keičia savo krypti. Todėl srovė ir teka čia į vieną, čia į kitą pusę.

KODĖL ELEKTROS SROVĖ NEMATOMA?

Atome apie teigiamai įelektrintą atomo branduolį juda elektronai, kurie turi neigiamus krūvius. Jeigu iš atomo išplėšime bent vieną elektroną, tai toks atomas pasidarys teigiamu jonui. O jeigu prie atomo prijungsime papildomą elektroną, tai jis taps neigiamu jonu. Elektros judėjimas metaluose pagrįstas elektronų judėjimu. Metalą sudaro svyruojantieji, bet nekeičiantieji savo vietų teigiami jonai. Tarp tų jonų juda laisvieji elektronai.

Laisvieji elektronai, kaip ir dujų molekulės, juda netvarkingai ir chaotiškai, ir todėl jie pavadinti „elektroninėmis dujomis”. Jeigu metalą prijungsime prie srovės šaltinio ir sudarysime uždarą elektros grandinę, tai laisvieji elektronai, be chaotiško judėjimo, įgaus papildomą slenkamąjį judėjimą teigiamo poliaus kryptimi. Į vieną pusę jų visada praeis daugiau, negu į priešingą. Tai reiškia, kad laidininku praėjo elektros srovė. Bet nereikia manyti, kad tuo atveju visi elektronai juda tik į vieną pusę. Jų judėjimas, pagal greičius daug kartų didesnis už tvarkingą judėjimą, lieka chaotiškas. Pamatyti labai smulkių nematomų dalelių— elektronų judėjimą žinoma neįmanoma.

Jonas – elektrikai įkrautas atomas (arba atomų visuma); nuo normalaus neutralaus atomo skiriasi vieno arba kelių elektronų perteklium arba trūkumu.

KAS YRA GARSAI KODĖL JUOS GIRDIME?

Jeigu patrauksime smičiumi per įtemptą smuiko stygą, tai išgirsime garsą. Tuo momentu stebėdami stygą, pamatysime, kad ji virpa. kiekvienas kūnas, sukeldamas garsą, virpa. Tuo lengva įsitikinti, pakabinus ant stygos kampučiu sulenktą popieriuką. Vadinasi, bet kuris virpantis kūnas sukelia garsą. Suduokite aštriuoju šakutės galu į stalą ir paskiau pridėkite ją prie ausies. Jūs išgirsite garsą. Vadinasi, kiekvienas kūnas, kuris skleidžia garsus, virpa. Tačiau ne visuomet girdėti, kaip skamba kūnas. Jeigu po stikliniu gaubtuvu padėsime elektrinį skambuti ir iš po gaubtuvo išsiurbsime orą, tai skambėjimo neišgirsime, nors ir bus matyti, kad rutuliukas daužo skambučio būgnelį. Išeina, kad tuštumoje virpančių kūnų garsai negirdimi. Juos girdime tik tada, kai jie virpa ore, vandenyje arba toje aplinkoje, esančioje tarp šių kūnų ir mūsų ausies. Kaip gi mes girdime? Nuo virpančių kūnų sklinda garso bangos. Sklisdamos oru arba kokioje nors kitoje aplinkoje, jos patenka į mūsų ausį ir suvirpina būgnelio, plėvelę.

Žmogaus ausis girdi toli gražu ne visus virpesius. Girdėti galima ne labai silpnus garsus, kurių dažnumas turi būti maždaug nuo 16 ligi 20 tūkstančių svyravimų per sekundę. Tai ir yra žmogui girdimų garsų sritis. Vieni žmonės turi didesnį virpesių girdimumo diapazoną, kiti — mažesnį. Pagyvenusių žmonių viršutinė girdimumo (aukščiausių tonų pagavimo) riba sumažėja: Kai kurie seneliai negirdi, pavyzdžiui, svirplio čirpimo. Garsai, kurių virpesių dažnumas yra didesnis kaip 20 tūkstančių per sekundę, vadinami ultragarsais. O garsai, kurių dažnumas yra mažesnis kaip 16 virpesių per sekundę (16 hercų), vadinami infragarsais. Pavyzdžiui, juos skleidžia žuvys. Kartais dėl ausų ligos klausa susilpnėja. Tai įvyksta tais atvejais, kai garsų bangos, siekiančios būgnelį, yra. per silpnos„ nepajėgia jo suvirpinti. Pastaruoju metu fabrikai gamina specialius aparatus, kurių dėka žmonės su nusilpnėjusia klausa girdi beveik normaliai.

KAS YRA KVAPAS?

Molekulės, atitrūkusios nuo skysto arba kieto kūno, prasiskverbia į supantį orą ir ten, oro molekulių stumiamos, sklinda aplinkui. Pavyzdžiui, jeigu patalpoje stovi atdaras indas su benzinu, tai išgaravusios benzino molekulės pasklinda ore. Mes sakome, kad jos difundizuoja (savaimingai sklinda į visas puses) ore ir drauge su mūsų įkvepiamu oru pakliūva j viršutinę nosiaryklės dali, dirgindamos uoslės ląsteles. Tas pats vyksta su kiekvienu skysčiu, esančiu atdarame inde, arba garuojančiu kietu kūnu. Tokie kieti kūnai, kaip, pavyzdžiui, kamparas, naftalinas, intensyviai garuoja ir po kurio laiko nustoja buvę kieti. Tada sakome, kad jie sublimavosi, tai yra betarpiškai perėjo iš kieto būvio į lakų.