Tiek tarptautiniai, tiek ir pagrindiniai vidaus keliai ne visada yra trumpiausias kelias tarp atskirų vietovių

Yra tarptautinių kelių, einančių Lenkijos teritorija iš vienos šalies į kitą. Jie žymimi žalios spalvos lentelėmis su balta raide E ir baltais skaitmenimis. Be to, yra vadinamieji pagrindiniai vidaus keliai, jungiantys vaivadijų miestus, nusitęsiantys iki valstybinės sienos bei kertantys stambius miestus ir dažnai lankomas vietoves. Tie keliai žymimi raudonomis lentelėmis su baltais dviženkliais skaitmenimis.

Tiek tarptautiniai, tiek ir pagrindiniai vidaus keliai ne visada yra trumpiausias kelias tarp atskirų vietovių. Tačiau jie patogiausi, nes pasižymi gera danga, sklandžiais vingiais ir yra gerai aprūpinti kelio ženklais. Būtent šiuose keliuose paprastai būna daug žemai ir aukštai įtaisytų kelio rodyklių, kurios išdėstytos taip, kad jų nepastebėti negalima nei dieną, nei naktį. Tarptautiniuose ir pagrindiniuose vidaus keliuose nesunku pasiekti 70-75 km/h greitį, tačiau nedera viršyti 85 km/h. Toks greitis nepavojingas netgi lyjant. Žinoma, šios galimybės sumažėja rūke, pūgoje arba lijundroje, bet tai priklauso jau ne tuo kelio kokybės, o nuo oro sąlygų. Žiemą nuo šitų kelių sniegas valomas pirmiausia.

Kelių žemėlapiuose kiti keliai su patobulinta danga paprastai žymimi dvigubomis geltonomis linijomis. Kartais kokybe jie atitinka tarp-tautinius arba pagrindinius vidaus kelius, bet paprastai yra siauresni. labiau vingiuoti ir mažiau turi kelio rodyklių, nurodančių vairuotojams (jeigu tie laiku ir tiksliai perskaito) riboti greitį (ypač naktį) ir sukaupti dėmesį, kad nepasiklystų.

Čia būtina pasakyti sunkvežimių vairuotojams, kad yra kelių su leidžiamu eismu automobiliams, kurių ašies apkrova didesnė kaip 8 t, t. y., kai vienos ašies apkrova siekia iki 10 t ir sudvejintų ašių — iki 16 t. Tokie keliai žymimi kelio numerio ženklu (ant stulpų ir kelio rodyklėse) su apvadu iš juodų ir baltų kvadratėlių.

Automobilių supirkimas Vilniuje

Orientuotis vairuotojams taip pat padeda kilometriniai stulpai. Iš trijų juose nurodytų skaitmeny pirmasis reiškia atstumą nuo stulpo iki artimiausios gyvenvietės, vidurinis — kilometrų skaičių nuo šio kelio pradžios, trečiasis — atstumą nuo tos gyvenvietės, kurią vairuotojas ką tik pravažiavo.

Kilometriniai stulpai statomi dešinėje kelio pusėje, nuo Varšuvos valstybinės sienos link. Vadinasi, važiuojant Varšuvos link, jie bus kairėje kelio pusėje.

Tarp kilometrinių stulpų yra piketiniai stulpai, žymintys šimtus metrų tarp kilometrinių stulpų.

Šiuolaikiniai šimtą metrų žymintys stulpai statomi netoli važiuojamosios dalies krašto. Jie padengti šviesą atspindinčios medžiagos juostomis: raudonos arba geltonos spalvos — dešinėje kelio pusėje ir, atitinkamai, geltonos arba baltos spalvos — kairėje kelio pusėje. Šie stulpai ypač padeda važiuojant naktį, nes tuomet dešinioji kelio pusė yra nusėta raudonais taškeliais, o kairioji — baltais. Tais taškeliais nužymėtos linijos papildomai įspėja vairuotojus apie posūkius ir parodo apskritimo dydį. Be to, skaitmenys, nurodyti šimtametriniuose stulpuose, padeda lengvai nustatyti tikrąjį automobilio greitį, nes vairuotojas gali įjungti chronometrą, pravažiuodamas ir tokį, ne tik kilometrinį, stulpą.

Visiškai nesunku stebėti kilometrinius stulpus ir kelio rodykles dieną. Tai tarsi išblaško vairuotoją, važiuojantį nuobodžiu keliu ir įgalina laikytis numatyto maršruto.

Vairuotojas privalo mokėti greitai daryti atitinkamas išvadas iš kontrolinių prietaisų parodymų ir  nedaryti klaidų.

Patiko? Pasidalink

Replikaras – savo išvaizda nuo senovinių nesiskiriantis automobilis

Pastarųjų metų mada, diktuojanti pasauliui drabužių, baldų ir įvairiausių kitokių kasdien reikalingų daiktų formas, įtvirtino vadinamąjį retro stilių (iš lotynų k. retro — atgal) Retro mada neaplenkia ir automobilių. Dabar dažnai juokaujama, kad nuosavas automobilis jokia prabanga, o jei sieki prabangos važinėk tik senoviniu automobiliu. Tačiau iš kur jį gauti? Juk seni, šio amžiaus pradžioje pagaminti automobiliai jau beveik išnykę. Kelius ir miestų gatves užplūdo daugybė masinės gamybos naujų automobilių, o senieji virto paprasčiausiu metalo laužu. Prieš penkiasdešimt metų ar dar anksčiau pagamintas automobilis dabar tikra retenybė. Tiesa, senų automobilių galima pamatyti įvairiuose transporto muziejuose, turi ir privatūs kolekcionieriai užsienyje. Tikrai nelengva trokštančiam neatsilikti nuo mados ar polinki senoviškus daiktus turinčiam žmogui. Visgi išeitis buvo rasta.

Prieš porą dešimtmečių kilo mintis vėl pradėti gaminti savo išvaizda nuo senovinių nesiskiriančius automobilius, tikslias jų kopijas. Tokius automobilius imta vadinti replikarais. Pavadinimas pasidarytas iš dviejų anglų kalbos žodžių: replika — kopija reprodukcija ir car lengvasis automobilis.

Galima suabejoti, ar verta šiandien vėl vos ne rankinių būdu nedidelėmis serijomis gaminti pusės amžiaus senumo ir dar senesnius automobilius, ar jie nėra savotiškas technikos anachronizmas.

Auto supirkimas Vilniuje

Vis dėlto nereikėtų užmiršti, kad senųjų automobilių konstrukcijose, nors ir labai netobulos jos dabar atrodo, slypi savita inžinerinė logika ir originalūs konstrukciniai sprendimai, kurie iš pirmo žvilgsnio — primityvūs, o iš tikrųjų genialiai paprasti ir nuostabiai teisingi. Tai patvirtina daugelis dizainerių, besistengiančių perprasti tą automobilių konstrukcijos ir kėbulo formų paprastumą, kurio pasiekė jų pirmtakai. Pamažu pradėta ieškoti tvirtesnio ryšio tarp seno ir naujo arba, kaip įprasta sakyti, imta bandyti naujam turiniui suteikti seną formą. Taip atsirado pirmieji replikarai.

Dar vieną patraukli replikarų savybė — didelis greitis, pasiekiamas galingais šiuolaikiniais standartiniais varikliais. Šiandien pasaulyje yra ir tokių replikarų, kurie turėdami kelių šimtų arklio jėgų galią iš vietos per 7 sek. gali pasiekti 100 km per val. greitį, maksimalus greitis net 197 km per val. Toks yra anglų replikaras „Morgan plus 8″, savo išvaizda pakartojantis 30-jų metų sportinius automobilius.

Legendinio Ford T atsiradimo istorija.

Patiko? Pasidalink

TARYBINIŲ DŽIPŲ PIRMTAKAI

Taip buvo sukurtas dviašis visureigis GAZ-61- 40 — populiariosios „emkos“ modifikacija su visais varančiaisiais ratais ir nauju šešių cilindrų 85 AG varikliu. Kaip tik šis automobilis ir yra visų šiuo metu eksploatuojamų visureigių „gazų“ ir „uazų“, arba „tarybinių džipų“, pirmtakas.

1940 metų vasarą per labai trumpą laiką buvo sukonstruotas ir pagamintas mažesnis paprastesnės konstrukcijos automobilis GAZ-64, skirtas armijai. Šis džipas atviras keturvietis automobilis be durų su atlenkiamu priekiniu stiklu, pasižymėjo itin geromis traukos ir dinaminėmis savybėmis. Nuo 1941 metų pradžios tarybinis džipas GAZ-64 buvo, gaminamas nedidelėmis partijomis.

Sunkiais karo metais (1943ųjų spalio mėn.) Gorkio automobilių gamykla pradėjo gaminti patobulintą džipą GAZ-67, o netrukus dar truputį jį modernizavus — GAZ-67B. Tai buvo nesudėtingos konstrukcijos, patvarus ir labai patikimas karinis lengvasis automobilis panašus į amerikietiškąjį Jeep. Jis turėjo atvirą, standžios konstrukcijos metalinį kėbulą sustumiamu brezentiniu stogu (tentu.) nuleidžiamą priekinį stiklą. Automobilio GAZ-67B abu tiltai varantieji, todėl juo buvo galima važinėti ne tik duobėtais kaimo keliukais, bet ir netvirtu puriu gruntu: per arimus, pusnynus, smėlėtais arba labai šlapiais ruožais. Kadangi vairuojamieji automobilio ratai turėjo didelį posūkio kampą, o visi ratai — padangas su specialaus profilio protektoriumi, GAZ-67B buvo labai manevringas ir įveikdavo bet kokias kliūtis.

Džipas GAZ-67B buvo labai patogus dar ir tuo, kad išėmus užpakalinę sėdynę vietoj dviejų keleivių galėjo vežti 250 kg krovinį, taip pat traukti priekabą su 800 kilogramų kroviniu. Pats automobilis svėrė 1320 kg, gerai buvo paskirstytas pakrautos mašinos svoris tarp ašių: 730 kg tekdavo priekiniam tiltui ir 990 kg užpakaliniam. GAZ-67B pravažumą didino ir kiti jo parametrai: ilgis — 3345 mm, plotis — 1720 mm, aukštis — 1270 mm. Automobiliu GAZ-67B buvo galima važiuoti 90 km per val su priekaba — iki 60 km per val. greičiu. Benzinas jam buvo naudojamas ne mažesnio kaip 57 oktaninio skaičiaus, degalų eksploatacinė norma 15 l 100 kilometrų.

Džipas GAZ-67B Didžiojo Tėvynės karo metu ir dar ilgai po karo buvo vienas populiariausių mūsų šalies automobilių. Vyresni žmonės, ypač vairuotojai, šiandien mielai prisimena šią be galo paprastos ir griežtos išvaizdos mašiną, vadintą „ožiuku“. Gorkio automobilių gamykla ją gamino ištisą dešimtmetį (1943-1953 m.). Retkarčiais dar ir šiandien ją galima sutikti mūsų keliuose.

1952 m. Gorkio automobilių gamykla pradėjo gaminti naują tobulesnius konstrukcijos visureigį automobilį GAZ-69, o kiek vėliau — jo modifikacijas. 1954-1955 m. džipo GAZ-69 gamyba buvo perduota Uljanovsko mašinų gamyklai. Nuo 1972 m. čia gaminami naujo modelio. visureigiai UAZ-469B.

Įsidėmėtinas faktas: visureigis GAZ-69 1971 metais gavo aukščiausią įvertinimą tarptautiniame naujausių modelių džipų konkurse. Beje, su šiais tarybiniais džipais italų automobilistai atliko „juodąjį reidą“ per Afrikos kontinentą. Tarybinius visureigius GAZ-69, UAZ-469B labai dažnai galima sutikti Azijos bei Afrikos šaIyse, kur nėra gerų kelių.

Kolegos rašo apie: LENGVOJO AUTOMOBILIO IR AUTOBUSO KONKURENCIJA LABAI SENA jie taip pat brangiai superka automobilius vilniuje.

Patiko? Pasidalink