Kelių eismo taisyklės leidžia išjungti automobilio žibintus, kai jis stovi gerai apšviestoje vietoje

Daugelis vairuotojų mano, jog net gerai apšviestomis gatvėmis saugiau važiuoti, įjungus žibintų artimą šviesą. Beje, tai ,netiesa. Paprastai artima šviesa kelią apšviečia stipriau, negu gatvės žibintai. Dėl to atsiranda kontrastas tarp kelio ruožo, apšviesto automobilio žibintais, ir ruožo, nepatekusio žibintų artimos šviesos veikimo spindulį. Tokiu atveju vairuotojas ryškiai mato tik žibintų artimos šviesos nušviestą kelio juostą, o likęs kelias tamsiame fone tampa nematomas. Todėl reikia riboti greitį tiek, kad būtų galima automobilį sustabdyti apšviesto ir gerai matomo kelio ruožo ribose. Naudodamas gabaritinę šviesą gerai apšviestoje gatvėje, vairuotojas mato didelį kelio atstumą, neretai daugelio dešimčių ir netgi metrų ruožą, ir todėl gali važiuoti didesniu greičiu.

Vadinasi, priešingai kai kurių vairuotojų įsitikinimui, naudojant gabaritines šviesas gerai apšviestoje gatvėje (tai atitinka ir kelių eismo taisykles), galima geriau matyti kelią, negu naudojant artimą žibintų šviesą. Kai kurie atkaklūs, nepatenkinti ir profesionalūs kelių eismo taisyklių kritikai iškelia argumentą, kad nėra oficialaus pakankamai ir nepakankamai apšviesto kelio apibrėžimo. Kadangi duoti tokį apibrėžimą yra sunku, reikia vadovautis sveiku protu ir, prisidengiant individualiu apšvietimo vertinimu, „nekenkti“ kelių eismo taisyklėms. Jeigu kelias apšviestas tankiai išdėstytomis gyvsidabrinėmis lempomis, jis, be abejonės, gerai apšviestas. Jeigu prie kelio stovi retai išdėstytos elektrinės kaitinimo lempos arba dujiniai žibintai, apšvietimas yra nepakankamas.

Automobilių supirkimas Kaunas

Kelių eismo taisyklės leidžia išjungti automobilio žibintus, kai jis stovi gerai apšviestoje vietoje. Tačiau tokiu atveju vairuotojas turi būti įsitikinęs, kad apšvietimas liks įjungtas visą automobilio stovėjimo laiką.

Tai ypač svarbu tuo atveju, kai, pavyzdžiui, iš apšviestų parduotuvių vitrinų krintanti šviesa gesinama, uždarius parduotuves, arba žibintas, po kuriuo stovi automobilis, išjungiamas nakčiai, sumažėjus auto eismo intensyvumui. Jeigu vairuotojas neįsitikinęs, kad jo automobilis visą stovėjimo laiką bus apšviestas išorine šviesa, saugumo sumetimais turi palikti įjungtą šviesą automobilyje.

Kelių eismo taisyklės skiria gabaritinę ir stovėjimo šviesą, kuri šviečia tik vienoje automobilio pusėje (iš važiuojamosios dalies). Kai kuriose mašinose yra atskiros šviesos jungiklio padėtys atskirai įjungti kairiuosius ir dešiniuosius gabaritinius žibintus. Stovint prie dešiniojo kelio krašto pagal taisykles įjungtinas kairysis gabaritinis žibintas priekyje ir kairysis raudonas žibintas užpakalyje. Stovint prie kairiojo kelio krašto, įjungiamas dešinysis gabaritinis žibintas priekyje ir dešinysis raudonas žibintas užpakalyje.

Yra du apsisukimo būdai su automobiliu

Yra lengvųjų automobilių, kurie iš abiejų pusių turi vienodus žibintus su balta šviesa iš priekio ir raudona arba geltona iš užpakalio. Būtent šie žibintai, uždegami iš važiuojamosios dalies pusės, ir yra stovėjimo šviesa.

Šiuolaikiniuose automobiliuose, be to, dar yra baltas arba geltonas žibintas užpakalyje, užsidegantis, įjungus atbulinės eigos pavarą. žibintą galima įjungti tik važiuojant atbulai. Jis skirtas ne tik kitiems įspėti, kad automobilis važiuoja atbuline eiga, bet ir keliui apšviesti, kad vairuotojas jj įžiūrėtų.

Patyręs vairuotojas niekada negeria alkoholio prieš kelionę

Kelių eismo taisyklės leidžia įspėti kitus eismo dalyvius, vadinasi, ir pėsčiuosius, trumpalaikiu žibintų, bet tik artimos šviesos, įjungimu. įspėjimui naudojama tolima žibintų šviesa dauguma atvejų gali apakinti ir pėsčiuosius, ir automobilių vairuotojus, važiuojančius iš priekio. Patyrę vairuotojai apskritai retai naudoja įspėjimą žibintų šviesa miesto gatvėse. Jeigu dieną vairuotojas gali valdyti automobilį, nenaudodamas garsinio signalo, jis sugeba ir vakare važiuoti, neįspėdamas šviesa, kuri visada tam tikru laipsniu akina kitus, sudarydama nepatogumų kelių eisme.

Patiko? Pasidalink

„Moskvičių“ modernizavimo būdus ir kryptis iš dalies lėmė valstybiniai bandomieji važiavimai

„Moskvičius“ turėjo sausą vieno disko sankabą, tris pavaras ir grindyse įtaisytą pavarų perjungimo svirti (pagrindinės pavaros perdavimo skaičius 5,14). Priekinė šio automobilio pakaba buvo nepriklausoma. Nominali elektros sistemos įtampa — 6 v.

Didžiausias „Moskvičiaus-400″ pasiekiamas greitis — 90 km per valandą, šimtui -kilometrų kelio jis sunaudodavo 9 litrus benzino.

Be čia aprašyto bazinio „Moskvič-400″ modelio automobilių- buvo gaminamos ir jo modifikacijos su kabrioleto bei furgono kėbulais, taip pat sanitarinė mašina, kuria vykstama suteikti pagalbą ligoniui namuose.

Automobiliai „Moskvič-400″ gaminami iki 1952 metų. Stengiantis tobulinti jų konstrukciją, gerinti eksploatacines savybes, vėliau buvo sukurti modernizuoti modeliai „Moskvič-401″, „Moskvič-402″ ir kt. ,,Moskvičių“ modernizavimo būdus ir kryptis iš dalies lėmė valstybiniai bandomieji važiavimai, vykę 1949 m. Šeši „Moskvičiai“ ir dvi „Pobedos“ per šiuos bandymus nuvažiavo. 10 000 km (Maskva-Charkovas — Rostovas — Machačkala Baku — Tbilisis — Suchumis — Simferopolis — Dnepropetrovskas Charkovas — Maskva). 6850 kilometrų šio maršruto teko važiuoti sunkiais keliais: per smėlį, gilų purvą, prisieidavo perkirsti net 0,7-0,8 m gylio vandens kliūtis, išsirangyti ankštais vingiuotais kalnų keliais.

Bandymų rezultatai leido objektyviai įvertinti automobilio „Moskvič-400″ eksploatacines savybes. Pavyzdžiui, pasirodė, kad jo 4,50-16 dydžio padan-gos nelabai tinka važinėti blogais keliais, todėl vėliau „Moskvičiai“ buvo gaminami su 5,00-16 dydžio padangomis. Tačiau apskritai „Moskvičių pravažumas pasirodė esąs toks pat kaip ir „Pobedų, nes jie, nedideli ir gana lengvi (pakrauta mašina svėrė 1160 kg), labai manevringi (mažiausias posūkio spindulys — 6 m). Nors bandomojo važiavimo sąlygos buvo sudėtingos ir sunkios, svarbiausieji mašinų agregatai atlaikė nesulūžę ir nesugedę. Kiekvienam „Moskvičiui“ priverstinai reikėjo sustoti vidutiniškai 8 kartus — dažniausiai dėl pradurtų padangų (iš viso 23 atvejai) arba pasikeisti užpakalinės pakabos lakštines linges (11 kartų). Šie bandymai patvirtino, kad „Moskvičiai“ atitinka techninius reikalavimus, yra dinamiški ir pasižymi patvarumu bei patikimumu įvairiausiomis važiavimo sąlygomis.

1952 metais Maskvos mažo litražo automobilių gamykla pradėjo gaminti patobulintą modelį „Moskvič-401″. Iš išorės mašina beveik nepasikeitė, tačiau turėjo galingesni 26 AG variklį, pavarų dėžę su perjungimo svirtimi prie vairo, sustiprintą sankabą. Naujojo modelio automobiliai buvo hermetiškesni, patogesni važinėti dulkėtais keliais. Jie pakeitė senuosius „Moskvičius“ ir buvo gaminami iki 1956 metų, o juos savo ruožtu tais metais „nukonkuravo“ naujas modelis „Moskvič-402″.

Šis keturvietis mažo litražo lengvasis automobilis turėjo erdvesni moderniškesnės formos kėbulą, 35 AG variklį, naujovišką Priekinių ratų pakabą ir vairo mechanizmą, radijo imtuvą, talpesnę bagažinę, variklio šiluminiam režimui reguliuoti buvo įrengtos žaliuzi. Visa tai automobilį darė patrauklesnį ir patogesnį.

Automobilių supirkimas Kaunas

Gamyklos konstruktoriai visą laiką stengėsi tobulinti ir atnaujinti „Moskvičius“, kad jie neatsiliktų nuo kintančių laiko reikalavimų. Buvo sukurtas naujas 45 AG variklis su viršutiniais vožtuvais, smarkiai modemizuota jėgos pavara ir važiuoklė. Visas šias naujoves jau turėjo nuo 1958 metų pradėti gaminti „Moskvič-407″, pasižymėjęs puikiomis dinaminėmis bei eksploatacinėmis savybėmis. 1964 metais pradėti gaminti „Moskvič-408″ modelio automobiliai, o 1967 metų gale — „Moskvič-412″ su galingu 75 AG varikliu. Nuo 1968 metų šio modelio „Moskvičius“ gamina ir Iževsko automobilių gamykla.

1947-1964 metais be bazinių modelių Maskvos Lenino komjaunimo automobilių gamykla gamino net 18 „Moskvičių modifikacijų. Tai kaimui skirti didelio pravažumo automobiliai, mašinos taksi parkams, „Moskvičiai“ su furgono, universalo kėbulais ir kt.

Pirmieji masiniai automobiliai: Zaporožietis ir Žigulis

Patiko? Pasidalink

TARYBINIŲ DŽIPŲ PIRMTAKAI

Taip buvo sukurtas dviašis visureigis GAZ-61- 40 — populiariosios „emkos“ modifikacija su visais varančiaisiais ratais ir nauju šešių cilindrų 85 AG varikliu. Kaip tik šis automobilis ir yra visų šiuo metu eksploatuojamų visureigių „gazų“ ir „uazų“, arba „tarybinių džipų“, pirmtakas.

1940 metų vasarą per labai trumpą laiką buvo sukonstruotas ir pagamintas mažesnis paprastesnės konstrukcijos automobilis GAZ-64, skirtas armijai. Šis džipas atviras keturvietis automobilis be durų su atlenkiamu priekiniu stiklu, pasižymėjo itin geromis traukos ir dinaminėmis savybėmis. Nuo 1941 metų pradžios tarybinis džipas GAZ-64 buvo, gaminamas nedidelėmis partijomis.

Sunkiais karo metais (1943ųjų spalio mėn.) Gorkio automobilių gamykla pradėjo gaminti patobulintą džipą GAZ-67, o netrukus dar truputį jį modernizavus — GAZ-67B. Tai buvo nesudėtingos konstrukcijos, patvarus ir labai patikimas karinis lengvasis automobilis panašus į amerikietiškąjį Jeep. Jis turėjo atvirą, standžios konstrukcijos metalinį kėbulą sustumiamu brezentiniu stogu (tentu.) nuleidžiamą priekinį stiklą. Automobilio GAZ-67B abu tiltai varantieji, todėl juo buvo galima važinėti ne tik duobėtais kaimo keliukais, bet ir netvirtu puriu gruntu: per arimus, pusnynus, smėlėtais arba labai šlapiais ruožais. Kadangi vairuojamieji automobilio ratai turėjo didelį posūkio kampą, o visi ratai — padangas su specialaus profilio protektoriumi, GAZ-67B buvo labai manevringas ir įveikdavo bet kokias kliūtis.

Džipas GAZ-67B buvo labai patogus dar ir tuo, kad išėmus užpakalinę sėdynę vietoj dviejų keleivių galėjo vežti 250 kg krovinį, taip pat traukti priekabą su 800 kilogramų kroviniu. Pats automobilis svėrė 1320 kg, gerai buvo paskirstytas pakrautos mašinos svoris tarp ašių: 730 kg tekdavo priekiniam tiltui ir 990 kg užpakaliniam. GAZ-67B pravažumą didino ir kiti jo parametrai: ilgis — 3345 mm, plotis — 1720 mm, aukštis — 1270 mm. Automobiliu GAZ-67B buvo galima važiuoti 90 km per val su priekaba — iki 60 km per val. greičiu. Benzinas jam buvo naudojamas ne mažesnio kaip 57 oktaninio skaičiaus, degalų eksploatacinė norma 15 l 100 kilometrų.

Džipas GAZ-67B Didžiojo Tėvynės karo metu ir dar ilgai po karo buvo vienas populiariausių mūsų šalies automobilių. Vyresni žmonės, ypač vairuotojai, šiandien mielai prisimena šią be galo paprastos ir griežtos išvaizdos mašiną, vadintą „ožiuku“. Gorkio automobilių gamykla ją gamino ištisą dešimtmetį (1943-1953 m.). Retkarčiais dar ir šiandien ją galima sutikti mūsų keliuose.

1952 m. Gorkio automobilių gamykla pradėjo gaminti naują tobulesnius konstrukcijos visureigį automobilį GAZ-69, o kiek vėliau — jo modifikacijas. 1954-1955 m. džipo GAZ-69 gamyba buvo perduota Uljanovsko mašinų gamyklai. Nuo 1972 m. čia gaminami naujo modelio. visureigiai UAZ-469B.

Įsidėmėtinas faktas: visureigis GAZ-69 1971 metais gavo aukščiausią įvertinimą tarptautiniame naujausių modelių džipų konkurse. Beje, su šiais tarybiniais džipais italų automobilistai atliko „juodąjį reidą“ per Afrikos kontinentą. Tarybinius visureigius GAZ-69, UAZ-469B labai dažnai galima sutikti Azijos bei Afrikos šaIyse, kur nėra gerų kelių.

Kolegos rašo apie: LENGVOJO AUTOMOBILIO IR AUTOBUSO KONKURENCIJA LABAI SENA jie taip pat brangiai superka automobilius vilniuje.

Patiko? Pasidalink