Nepaprastu žiaurumu pagarsėjo Juozo Vaitukaičio 7 vyrų gauja

Kaune griežtoji kova su plėšikais tebuvo pradėta tik balandžio mėn. Pačiame Kaune plėšikai nedrįso pasireikšti gal todėl, kad čia buvo daug karių. Bet Kauno priemiesčiuose ir prie užmiesčio kelių jie drąsiai siautėjo. Nepaprastu žiaurumu pagarsėjo Juozo Vaitukaičio 7 vyrų gauja. Balandžio 13 d. 9 val. vakaro Aukštutiniuose Šančiuose ši gauja užpuolė Vitulskių namus, kur dar gyveno Čėsna, Milevičius ir Krasauskas. Banditai peiliais paskerdė Vitulskį, Vitulskienę, Čėsną ir Milevičių o Krasauską sunkiai sužeidė. Bet jie nepastebėjo Vitulskių 9 metų berniuko, kuris buvo palindęs po lova ir iškentė nerėkęs, kai žmogžudžiai badė peiliais jo tėvus ir kitus. Plėšikams išėjus, berniukas nubėgo pas kaimynus ir su kaimynais nuėjo pas lietuvius karius. Šie, kad ir neprityrę nusikaltėlius sekti ir gaudyti, bet su vietos gyventojų pagalba sučiupo 4 gaujos vyrus, o kitiems trims, jų tarpe gaujos vadui Vaitukaičiui, pasisekė pasprukti.

Suimtieji plėšikai buvo keturių tautybių vyrai: lenkas Dorickis, žydas Gendelis, rusas Grekovas ir lietuvis Draugelis. Jie pasakė, kas buvo jų gaujos vadas. Pas juos rasta Vitulskių sidabriniai daiktai, net kraujuoti dar jie tebebuvo. Šie keturi vyrai prisipažino tą baisų nusikaltimą padarę. Kauno komendantūros karo lauko teismas visus keturis nubaudė mirties bausme. Žiauriausias ir drąsiausias buvęs žydas Gendelis. Jis, ir išgirdęs teismo sprendimą, tuojau nepalūžo. „Kai mane šaudysite, neužriškite man akių, žiūrėsiu, kaip kulka lis į kaktą“, — taip kalbėjo Gendelis komendantūroj. Bet visai kitoks pasidarė, kai pamatė paruoštas duobes jų lavonams ir prie tų duobių stulpus, prie kurių jie turėjo būti pririšti šaudant.

Pagal įstatymų nustatytą tvarką, prie mirties sprendimo vykdymo privalo būti ir prokuratūros atstovas. Į egzekucijos vietą vykau pats. Tai buvo balandžio 25 d. Rytas šaltokas. Dangus pasislėpęs už storų debesų. Vėjas įkyrus, šaltas. Paprastais kariškos gurguolės ratais vežė per Ažuolyną į šeštajj fortą 4 vyrus mirčiai. Kokie bebūtų žiaurūs plėšikai, bet, kai matai juos vežant į mirtį, vis tiek nervai purtosi. Nuvykome. Šeštojo forto lygumoj iškastos 4 duobės ir prie kiekvienos įkastas stulpelis šaudomiesiems pririšti. Jau belaukią 16 kareivių su komendantūros karininku. Čia jau buvo ir komendanto padėjėjas karininkas A.Novickis, ir karo kapelionas kun. Bumša. Nei stačiatikių šventikas, nei žydu rabinas neatvyko, nors jiems buvo pranešta apie reikalą jiems dalyvauti prie mirties sprendimą vykdymo jų tikybų žmonėms. Mat kiekvienas, kuriam mirties bausmė vykdoma, turi teisę reikalauti savo tikybos dvasininko priešmirtiniam pasikalbėjimui. Visi 4 žiaurūs žmogžudžiai į mirtį atėję pasidarė ramūs ir paklusnūs. Ir tas drąsusis žydas Gendelis klaikiomis akimis, lyg bijodamas, žiūrėjo į aplinką ir į čia pat stovinčius žmones. Grekovas ir Gendelis buvo paklausti, ar jie reikalauja savųjų dvasininkų, ar pasitenkins katalikų kunigu. Abu noriai sutiko pasikalbėti su kun. Bumša, o savųjų dvasininkų nereikalavo. Kun. Bumša kalbėjosi su kiekvienu atskirai. Tie pasikalbėjimai užtruko gerą pusvalandį. Po tų pasikalbėjimų žiaurieji žmogžudžiai atrodė dar minkštesni. Grekovą apėmė baisus drebulys. Draugelis verkdamas kalbėjo, kad jam esą dabar gaila, kam susidėjo su tokiais žiauriais žudikais. Nors jis savo rankomis ir nežudęs, o tik stovėdavęs prie durų, kad nepabėgtu užpulti žmonės, bet vis tiek jautėsi skriaudęs kitus žmones ir prašė jo visus daiktus išdalinti vargšams. Dorickis ir Gendelis paprašė cigarečių ir užsirūkė.

— Paskutinė cigaretė mano gyvenime, — liūdnai pratarė Dorickis.

— Taip, — tyliai pritarė Gendelis.

Gendelis ir kiti prašė prie stulpų nerišti, jie ir taip nepabėgsią, o akis užrišti. Šis baudžiamųjų paskutinis noras buvo patenkintas.

Šaudomieji sustatyti prie iškastų duobių. Karininkas davė ženklą kareiviams pasiruošti. Kiekvienam šaudomajam buvo paskirti 4 kareiviai ir kiekvienam kareiviui buvo pasakyta, kurį baudžiamąjį jis turi šauti. Dar vienas karininko ženklas, — šūvių griausmas — ir 4 šaudomieji susmuko. Tik du sukrito be gyvybės ženklo, o kiti du dar konvulsijų buvo tampomi. Komendantūros karininko revolverio šūvis į galvą į paskutinę gyvybės liepsnelę ir šiems.

Pasirodo, kad karininkas buvo įsakęs kareiviams dviems šaudomiesiems šauti galvą, o kitiems dviems į krūtinę. Tie, kuriems buvo šauta į galvą, sukrito be gyvybės ženklo, o kuriems krūtine, — tie dar buvo gyvi.

Kiek vėliau prie Karmelavos dar buvo pagauti keli žmogžudžiai kai, kurie taip pat buvo nubausti mirties bausme. Po to plėšikavimas Kaune ir apylinkėse visai buvo aprimęs.

Žiaurus dalykas — mirties bausmė, bet ji anuomet buvo vienintelė tikra priemonė apsaugoti nekaltų žmonių gyvybes ir sudaryti sąlygas normaliam gyvenimui, be kurio buvo neįmanomas jaunos nepriklausomos Lietuvos įstatymas.

Patiko? Pasidalink