Nepaprastu žiaurumu pagarsėjo Juozo Vaitukaičio 7 vyrų gauja

Kaune griežtoji kova su plėšikais tebuvo pradėta tik balandžio mėn. Pačiame Kaune plėšikai nedrįso pasireikšti gal todėl, kad čia buvo daug karių. Bet Kauno priemiesčiuose ir prie užmiesčio kelių jie drąsiai siautėjo. Nepaprastu žiaurumu pagarsėjo Juozo Vaitukaičio 7 vyrų gauja. Balandžio 13 d. 9 val. vakaro Aukštutiniuose Šančiuose ši gauja užpuolė Vitulskių namus, kur dar gyveno Čėsna, Milevičius ir Krasauskas. Banditai peiliais paskerdė Vitulskį, Vitulskienę, Čėsną ir Milevičių o Krasauską sunkiai sužeidė. Bet jie nepastebėjo Vitulskių 9 metų berniuko, kuris buvo palindęs po lova ir iškentė nerėkęs, kai žmogžudžiai badė peiliais jo tėvus ir kitus. Plėšikams išėjus, berniukas nubėgo pas kaimynus ir su kaimynais nuėjo pas lietuvius karius. Šie, kad ir neprityrę nusikaltėlius sekti ir gaudyti, bet su vietos gyventojų pagalba sučiupo 4 gaujos vyrus, o kitiems trims, jų tarpe gaujos vadui Vaitukaičiui, pasisekė pasprukti.

Suimtieji plėšikai buvo keturių tautybių vyrai: lenkas Dorickis, žydas Gendelis, rusas Grekovas ir lietuvis Draugelis. Jie pasakė, kas buvo jų gaujos vadas. Pas juos rasta Vitulskių sidabriniai daiktai, net kraujuoti dar jie tebebuvo. Šie keturi vyrai prisipažino tą baisų nusikaltimą padarę. Kauno komendantūros karo lauko teismas visus keturis nubaudė mirties bausme. Žiauriausias ir drąsiausias buvęs žydas Gendelis. Jis, ir išgirdęs teismo sprendimą, tuojau nepalūžo. „Kai mane šaudysite, neužriškite man akių, žiūrėsiu, kaip kulka lis į kaktą“, — taip kalbėjo Gendelis komendantūroj. Bet visai kitoks pasidarė, kai pamatė paruoštas duobes jų lavonams ir prie tų duobių stulpus, prie kurių jie turėjo būti pririšti šaudant.

Pagal įstatymų nustatytą tvarką, prie mirties sprendimo vykdymo privalo būti ir prokuratūros atstovas. Į egzekucijos vietą vykau pats. Tai buvo balandžio 25 d. Rytas šaltokas. Dangus pasislėpęs už storų debesų. Vėjas įkyrus, šaltas. Paprastais kariškos gurguolės ratais vežė per Ažuolyną į šeštajj fortą 4 vyrus mirčiai. Kokie bebūtų žiaurūs plėšikai, bet, kai matai juos vežant į mirtį, vis tiek nervai purtosi. Nuvykome. Šeštojo forto lygumoj iškastos 4 duobės ir prie kiekvienos įkastas stulpelis šaudomiesiems pririšti. Jau belaukią 16 kareivių su komendantūros karininku. Čia jau buvo ir komendanto padėjėjas karininkas A.Novickis, ir karo kapelionas kun. Bumša. Nei stačiatikių šventikas, nei žydu rabinas neatvyko, nors jiems buvo pranešta apie reikalą jiems dalyvauti prie mirties sprendimą vykdymo jų tikybų žmonėms. Mat kiekvienas, kuriam mirties bausmė vykdoma, turi teisę reikalauti savo tikybos dvasininko priešmirtiniam pasikalbėjimui. Visi 4 žiaurūs žmogžudžiai į mirtį atėję pasidarė ramūs ir paklusnūs. Ir tas drąsusis žydas Gendelis klaikiomis akimis, lyg bijodamas, žiūrėjo į aplinką ir į čia pat stovinčius žmones. Grekovas ir Gendelis buvo paklausti, ar jie reikalauja savųjų dvasininkų, ar pasitenkins katalikų kunigu. Abu noriai sutiko pasikalbėti su kun. Bumša, o savųjų dvasininkų nereikalavo. Kun. Bumša kalbėjosi su kiekvienu atskirai. Tie pasikalbėjimai užtruko gerą pusvalandį. Po tų pasikalbėjimų žiaurieji žmogžudžiai atrodė dar minkštesni. Grekovą apėmė baisus drebulys. Draugelis verkdamas kalbėjo, kad jam esą dabar gaila, kam susidėjo su tokiais žiauriais žudikais. Nors jis savo rankomis ir nežudęs, o tik stovėdavęs prie durų, kad nepabėgtu užpulti žmonės, bet vis tiek jautėsi skriaudęs kitus žmones ir prašė jo visus daiktus išdalinti vargšams. Dorickis ir Gendelis paprašė cigarečių ir užsirūkė.

— Paskutinė cigaretė mano gyvenime, — liūdnai pratarė Dorickis.

— Taip, — tyliai pritarė Gendelis.

Gendelis ir kiti prašė prie stulpų nerišti, jie ir taip nepabėgsią, o akis užrišti. Šis baudžiamųjų paskutinis noras buvo patenkintas.

Šaudomieji sustatyti prie iškastų duobių. Karininkas davė ženklą kareiviams pasiruošti. Kiekvienam šaudomajam buvo paskirti 4 kareiviai ir kiekvienam kareiviui buvo pasakyta, kurį baudžiamąjį jis turi šauti. Dar vienas karininko ženklas, — šūvių griausmas — ir 4 šaudomieji susmuko. Tik du sukrito be gyvybės ženklo, o kiti du dar konvulsijų buvo tampomi. Komendantūros karininko revolverio šūvis į galvą į paskutinę gyvybės liepsnelę ir šiems.

Pasirodo, kad karininkas buvo įsakęs kareiviams dviems šaudomiesiems šauti galvą, o kitiems dviems į krūtinę. Tie, kuriems buvo šauta į galvą, sukrito be gyvybės ženklo, o kuriems krūtine, — tie dar buvo gyvi.

Kiek vėliau prie Karmelavos dar buvo pagauti keli žmogžudžiai kai, kurie taip pat buvo nubausti mirties bausme. Po to plėšikavimas Kaune ir apylinkėse visai buvo aprimęs.

Žiaurus dalykas — mirties bausmė, bet ji anuomet buvo vienintelė tikra priemonė apsaugoti nekaltų žmonių gyvybes ir sudaryti sąlygas normaliam gyvenimui, be kurio buvo neįmanomas jaunos nepriklausomos Lietuvos įstatymas.

Lietuvos kaimai, miestai ir miesteliai griebėsi radikalių priemonių nuo plėšikų apsiginti

Jau esu ne sykį užsiminęs, koks baisus siaubas buvo Lietuvoje plėšikai vokiečių okupacijos metu. Buvo aiškiai suprantama, kad okupantai vokiečiai su plėšikais sąmoningai nekovojo. Tegul sau plėšia ir žudo lietuvius, kad tik jiems (okupantams) nieko nedarytų! Gi lietuvių buvo kuo rūpestingiausiai surinkti ir atimti ginklai. Už ginklo laikymą buvo labai didelės bausmės. Tuo būdu susidarė puikios sąlygos prisiveisti ir įsivyrauti plėšikams. Bet kai tik vokiečių okupacijos varžtai ėmė atsileisti, o neilgai trukus ir visai nukrito, — Lietuvos kaimai, miestai ir miesteliai griebėsi radikalių priemonių nuo plėšikų apsiginti.

Nors Kaunas buvo laikinoji Lietuvos sostinė, bet ne pirmasis ėmėsi efektingų priemonių kovai su plėšikais. Jau vasario ar kovo mėn. Kaune girdėjome, kaip Marijampolės karo komendantas Motiejūnas Valevičius vykdė karo laiko teismo sprendimą viešai pakardamas kelis plėšikus. O kaip Valstybės Gynėjas, turėjau ir oficialių raštų, rodančiu, kaip buvo kai kuriose vietose likviduojami plėšikai. Vilkijoj nepriklausomai Lietuvai kuriantis pirmasis nuovados viršininkas buvo rusas Jermolajevas. Jis buvo buvęs prieš I pasaulinį karą policijos viršininku toje pačioje Vilkijoje. Vilkijos valsčiaus vadovybė pasikvietė Jermolajevą užimti policijos viršininko vietą, nes prieškariniais laikais jis nebuvo žmonėms įkyrėjęs, o kovai su plėšikais dabar reikėjo policijos darbe prityrusio žmogaus. Jermolajevas tuoj suorganizavo milicijos būrį ir ėmė gaudyti plėšikus. Į to milicijos būrio rankas pateko apylinkėje pagarsėjęs savo žiaurumais plėšikas.

Jis veikė ne vienas, bet su gauja. Nors buvo įsakyta, kad Kauno apskrityje suimtieji turėjo būti atgabenti į Kauno kalėjimą, bet iš Vilkijos į Kauną vežti minėtą plėšiką buvo pavojinga, nes jo gaujos vyrų buvo keliolika, ir jie pakeliui galėjo užpulti ir išžudyti gabenančius asmenis, o plėšiką išlaisvinti. Vilkijos milicininkai atsisakė būti sargybiniais-palydovais vežant plėšiką į Kauną. Ką daryti? Policijos viršininkas Jermolajevas su valsčiaus vadovybe aptarė reikalą ir nutarė plėšiką sušaudyti Vilkijoje, gi oficialiai pranešti, kad plėšikas gaudant buvo peršautas ir dėl to mirė. Kaip buvo nutarta, taip ir padaryta. Bet atsirado žmonių, kurie parašė Valstybės Gynėjui, kaip buvo iš tikrųjų. Reikalą teko ištirti. Formaliai imant Jermolajevas ir keli valsčiaus vyrai turėjo būti pašaukti atsakyti, bet atsižvelgiant į ano meto aplinkybes — jiems byla nebuvo keliama. O vietos gyventojai labai geru žodžiu minėjo policijos viršininką Jermolajevą už jo drąsą ir pasiryžimą kovoje su plėšikais. Po to plėšiko sušaudymo Vilkijos apylinkėje plėšikų veikla visai aprimo. Likviduoto gimtinės dėl jo sušaudymo jokio skundo nepadavė.

1918 m. Gruzdžių ir Lygumų apylinkėse siautėjo didelė plėšikų gauja. Viename Gruzdžių valsčiaus kaime veikiausia šios gaujos rankomis buvo nužudytas Maskvos universiteto studentas Jonkus ir jo broliai. Žudė ir kankino gauja daugeli žmonių minėtų valsčių apylinkėse, bet kitų nukentėjusių pavardžių nebeatsimenu, o Jonkaus pavardė man gerai įstrigo atmintin gal todėl, kad studentą Jonkų asmeniškai pažinojau. Tų metų gale, lapkričio ar gruodžio mėn., Lygumų valsčiuje buvo suorganizuotas ir apginkluotas geras būrys kaimo milicijos. Ši milicija sugebėjo suimti visą plėšikų gaują, susidedančią iš 19 vyrų ir 1 moters. Tuo metu Šiaulių apskrity nei teismo, nei valstybinės milicijos ar policijos, nei karinės jėgos nebuvo, nes okupantų vokiečių administracija buvo galutinai pakrikusi, o Lietuvos valstybinis aparatas dar tik buvo pradėtas organizuoti. O gandai ėjo, kad nuo Rokiškio atslenka Rusijos bolševikų kariuomenė. Ką daryti su suimtais plėšikais? Ilgai laikyti Lygumuose buvo neįmanoma, nes nebuvo kalėjimo. Vežti 20 suimtųjų į Šiaulius buvo per daug rizikinga, nes plėšikai turėjo giminių ir draugų, kurie vežamus areštantus galėjo iš palydovų milicininkų atimti, o milicininkus išžudyti.

Valsčiaus valdyba savo posėdy nutarė visus suimtuosius — 19 vyrų ir 1 moterį — sušaudyti. Tą valsčiaus valdybos sprendimą įvykdė milicija. Netrukus Šiaulius, o taipogi Lygumus okupavo bolševikai. Kai bolševikų priešakiniai daliniai nuėjo į Žemaitiją, o Šiauliuose ir jų apylinkės valsčiuose gyvenimas truputį stabilizavosi, plėšikų giminės ėmė skųstis bolševikiškam sovietui, kad valsčiaus valdyba su milicijos pagalba sušaudė jų giminaičius tik už tai, kad jie nepalaikė buožių sudarytos valsčiaus valdybos. Bolševikai ėmėsi tardymo ir jau vieną kitą dėl minėtų plėšikų sušaudymo buvo areštavę. Bet apie kovo vidurį bolševikai turėjo paskubomis trauktis nuo Šiaulių iki Lygumų, tos bylos suimtieji pasiliuosavo ir, žinoma, tolimesnis tardymas nutrūko. Dabar valsčiaus valdyba ir milicininkai manė, kad tuo viskas ir baigsis. Bet kur tau. Kai susidarė Šiaulių apskrity teisėtos valdžios aparatas ir kai ėmė veikti teismo tardytojai, sušaudytųjų giminės ėmė skųstis, kad Lygumų valsčiaus valdyba ir jos milicija sušaudė visai nekaltus žmones.

Tardytojas, apklausinėjęs visą eilę žmonių, atsiuntė Valstybės Gynėjui bylą ir klausė, ką daryti toliau ar kaip kitaip pasielgti? Atvyko į Valstybės Gynėjo įstaigą ir pats Lygumų valsčiaus viršaitis su dviem valsčiaus valdybos nariais ir atsivežė didelę valsčiaus protokolų knygą, kurioje buvo įrašytas ir mirties sprendimas 20-čiai plėšikų. Iš tardytojo pateiktos medžiagos ir iš išsamių viršaičio paaiškinimų bei nupasakojimų susidariau aiškų vaizdą, kad visi sušaudytieji, neišskiriant nė moters, priklausė plėšikų gaujai. Nors valsčiaus valdybos nutarime ir net visoje sušaudytųjų byloje nebuvo pasakyta, kuo kiekvienas jų buvo nusikaltęs, nors valsčiaus valdyba neturėjo teisės spręsti baudžiamąją bylą ir ypač bausti mirties bausme, — bet atsižvelgiant į nepaprastas, dėl karo ir okupacijos susidariusias aplinkybes ir imant dėmesin, kad valsčiaus valdyba ne savo naudos žiūrėdama, o tik gindama ramius gyventojus nuo žmogžudžių plėšikų, griebėsi tokios kraštutinės priemonės, — kaltinimo bylą Lygumų valsčiaus valdybai ir jos milicijai teko nutraukti. Tenka pastebėti, kad po to Lygumų valsčiuje plėšikų siautėjimas buvo žymiai aprimęs.

Teodolitų tipai Lietuvoje ir ne tik

Teodolitų tipai

Lietuvoje daugiausia naudojami teodolitai, pagaminti Rusijoje. Nuo 1965 m. gaminami tik optiniai teodolitai su stikliniais limbais ir optiniais atskaičiavimo mikroskopais bei mikrometrais (GOST 10529 – 1963 m. „Teodolitai“). Jie klasifikuojami pagal tikslumą, kuris apibūdinamas horizontaliojo kampo matavimo vienu ruožtu vidutine kvadratine paklaida. Pavyzdžiui, teodolitui, kuriuo galima išmatuoti horizontalųjį kampą vienu ruožtu su instrumentine 15″ paklaida, suteiktas šifras T15. 1963 m. standartu buvo numatyta gaminti didelio tikslumo (T05, T1), tikslius (T2, T5, T10) ir techninius (T15, T20 ir T30) teodolitus.

Vėliau standartai buvo keičiami ir tobulinami (1970, 1979, 1986 m.), kartu mažinant teodolitų tipų skaičių. 1986 m. standartu numatyta gaminti tokius teodolitus: T1 (T1A), T2 (T2K, T2KA), T5 (T5K) ir T30. Leistina gaminti T15M ir T3OM teodolitus markšeiderystės darbams.

Šiuolaikiniai teodolitai yra kartu ir tacheometrai, nes juose esti vertikalusis skritulys ir žiūrono siūlinis toliamatis atstumams matuoti.

Teodolitas 2T30 – patobulintas teodolito T30 variantas. Jis skiriamas nedidelio tikslumo geodeziniams darbams (topografinė nuotrauka, statyba ir kt.). Teodolitas kartotinis. Limbuose atskaičiuojama skaliniu mikroskopu vienoje jų pusėje 0,5′ tikslumu. Vertikalusis limbas sudalytas sektoriais. Atskaitos gali būti teigiamos arba neigiamos. Optinės limbų atskaičiavimo sistemos schema ir mikroskopo matymo laukas.

Reikia paminėti šias teodolito 2T30 konstrukcines ypatybes:

1. Teodolito vertikalusis skritulys yra be gulsčiuko, jį atstoja horizontaliojo skritulio cilindrinis gulsčiukas, kurio burbulėlis, matuojant vertikalius kampus, įplukdomas centrą kelmelio kėlimo sraigtu.

2. Teodolitui centruoti galima naudoti jo žiūroną, pastatytą vertikaliai objektyvu žemyn (tam tikslui alidadėje ir limbe yra skylė). Centruojant alidadės gulsčiuko burbulėlis nuplukdomas į vidurį, o vertikaliajame limbe nustatoma atskaita lygi 90° plius nulio vietos atskaita. Ant žiūrono ir mikroskopo okuliarų uždedama speciali prizmė, laužianti spindulius 80° kampu.

3. Kadangi prie žiūrono yra gulsčiukas, žiūrono vizavimo ašį galima nustatyti horizontaliai ir geometriškai niveliuoti.

4. Gaminamas šio teodolito variantas 2T3011 su tiesioginio vaizdo žiūronu.

5. Teodolitas kompaktiškas ir lengvas.

Teodolitas T15 — techninis, pritaikytas įvairiems geodeziniams darbams atliekant tyrinėjimus ir statant statinius. Limbuose atskaičiuojama 0,1′ tikslumu skaliniu mikroskopu vienoje pusėje. Optinė schema labai panaši. Vertikalusis skritulys su gulsčiuku. Dabar šio tipo teodolitai negaminami.

Plotų matavimas planimetru

 

Prieš pradedant matuoti planimetru, reikia patikrinti, ar:

1) atskaitų ratukas sukasi laisvai, be sutrikimų;

2) atskaitų ratuko plokštuma statmena vedamosios svirtelės ašiai.

Pirmas reikalavimas tikrinamas ranka pasukant atskaitų ratuką. Iš inercijos jis turi suktis 3-5 s. Atskaitų ratuko sukimosi laisvumą galima reguliuoti prie ašies galų esančiais sraigteliais.

Tarp atskaitų ratuko ir vernjero esant nedideliam tarpeliui, gali būti sunkiau skaičiuoti padalas ant ratuko. Šį tarpą taip pat galima reguliuoti prie vernjero esančiais sraigteliais. Tarpas tinkamas, kai tarp ratuko ir vernjero telpa plono popieriaus lapelis.

Atskaitų ratuko reguliavimo kokybė tikrinama apvedant tą figūrą keletą kartų. Kad matavimo rezultatų neveiktų kontūro netikslaus apvedimo paklaida, naudojama kontrolinė liniuotė. Atskaitos gali skirtis 2-3 planimetro padalomis.

Antras reikalavimas tikrinamas apvedant objekto kontūrą pagal dvi skirtingas planimetro padėtis: kai polius yra vedamosios svirtelės dešinėje ir kairėje. Reikalavimas tenkinamas, jei atskaitų skirtumų santykinė paklaida ne didesnė kaip 1:250. Jei sąlyga netenkinama, kiekvieną plotą reikia matuoti esant skirtingoms planimetro poliaus padėtims. Gautų reikšmių vidurkis yra ieškomasis plotas.

Prieš matuojant reikia nustatyti planimetro padalos vertę k ir konstantą q. Padalos vertė randama apmatavus planimetru iš anksto žinomą sklypo plotą. Dažniausiai pasirenkamas plano arba žemėlapio koordinačių tinklo kvadratas. Topografiniuose planuose ir žemėlapiuose, kurių mastelis 1:500, tokio kvadrato plotas lygus 0,25 ha, 1:1000 — 1 ha, 1:2000 — 4 ha, 1:5000 — 25 ha ir 1:10 000 — 100 ha. Pasirinktą kvadratą apvedus vedamosios svirtelės adatėle, kai polius yra šalia matuojamojo ploto, gaunama n planimetro padalų, atitinkančių kvadrato plotą P.

Kaip jau minėta, k reikšmė priklauso nuo vedamosios svirtelės Ri ilgio. Norint gauti k’ (suapvalintą), kurį patogiau naudoti skaičiuojant, reikia apskaičiuoti naują svirtelės ilgį ir perstatyti atskaičiavimo mechanizmą:

Nustatant planimetro konstantą q, reikia tą patį sklypo plotą išmatuoti esant poliui šalia matuojamojo sklypo ir jo viduje. Tariama, kad sklypo plotas, kai polius šalia matuojamosios figūros.

Matuojant sklypų plotus planimetru, reikia, kad atskaitų ratukas dirbant būtų ant vienodo šiurkštumo lygaus ir horizontalaus paviršiaus, planimetro svirtys nesudarytų mažesnio kaip 30° ir didesnio kaip 150° kampo, pradėti matuoti tokiame taške, kai kampas tarp svirtelių artimas 90°. Kiekvieno sklypo plotas matuojamas esant dviem planimetro poliaus padėtims. Kad matavimo tikslumas būtų didesnis, tą pati plotą galima apvesti planimetru kelis kartus, o atskaičiuoti tik pradedant vesti ir jų užbaigus. Taip gaunamas padalomis išreikštas keleriopas plotas.

Matavimo rezultatus reikia tikrinti. Tikrinamos plotų reikšmės, gautos esant planimetro poliui skirtingose padėtyse. Leistinas skirtumas priklauso nuo plotų dydžio. Kai sklypo plotas iki 200 planimetro padalų, leistinas skirtumas 2 padalos, kai plotas 200-1000, — 3 padalos, kai sklypo plotas 1000-2000, — 4 padalos, o kai daugiau kaip 2000, — 5 padalos.

Žemės paviršiaus taškų altitudės

Zonoje, greta zonos ašinio ir kraštinių meridianų, nubrėžti papildomi meridianai. Matyti, kad toliau nuo ekvatoriaus atstumai tarp meridianų mažesni ir ašigaliuose jie sueina į vieną tašką. Ši savybė vadinama meridianų artėjimu.

Meridianų artėjimas reiškiamas kampu y, kurį sudaro meridiano liestinė taške su linija, išvesta per tą tašką lygiagrečiai ašiniam meridianui.

Yra meridianų artėjimas plokštumoje arba Gauso meridianų artėjimas sferos ir elipsoido paviršiuje.

Kampo v ir taško geografinių koordinačių sferos paviršiuje priklausomybė randama.

Iš jos aišku, kad ekvatoriuje meridianų artėjimo kampas y lygus nuliui. Tolstant nuo ekvatoriaus, jis didėja. Ašigaliuose kampas lygus geografinių ilgumų skirtumui.

Jeigu atstumas tarp taškų A ir B didelis, taikoma tikslesnė meridianų artėjimo kampo skaičiavimo formulė.

Meridianų artėjimo kampas y Gauso ir Kriūgerio projekcijos plokštumoje.

Kai taškas yra ant ekvatoriaus arba ašinio meridiano, kampas y lygus nuliui. Jei taškas yra rytus nuo ašinio meridiano, tai y teigiamas, jei į vakarus, — neigiamas.

Žemės paviršiaus taškų altitudės

Lietuvoje sudarant planus ir žemėlapius, tiriant geodinaminius reiškinius ir kitokiems reikalams naudojama vieninga aukščių sistema.

Taško aukščiu, arba altitude, vadinama trečioji koordinačių sistemos koordinatė, lygi taško atstumui nuo nulinio paviršiaus svambalo linijos (sunkio jėgos) kryptimi. Matematiniu nuliniu paviršiumi vadinamas referencinio elipsoido paviršius. jį projektuojami Žemės paviršiaus kontūrai sudarant planus ir žemėlapius. Taškų altitudėms skaičiuoti naudojamas kitas nulinis paviršius, vadinamas lygio (geoido) paviršiumi.

Kadangi vidutinis Pasaulinio vandenyno lygis dar nenustatytas, valstybės naudoja skirtingus lygio paviršius taškų altitudėms skaičiuoti. Lietuvoje nuo 1945 m. taškų altitudės skaičiuojamos nuo vidutinio Baltijos jūros vandens paviršiaus lygio, nustatyto 1825-1840 m. Šis lygis pažymėtas brūkšniu varinėje plokštelėje, kuri įmontuota tilto per kanalą atramoje Kronštate. Plokštelė su brūkšniu vadinama Kronštato futštoku, o aukščių sistema — Baltijos aukščių sistema.

Aukščių skirtumai tarp taškų nustatomi niveliuojant. Kronštatas yra Suomių įlankos Kotlino saloje. 1930 m. tiksliai niveliuojant ledu nuo Kronštato futštoko iki Lomonosovo mieste esančios markės Nr. 173 (markė — ženklas su žinoma altitude), gauta markės altitudė 5,4608 m. Ši markė yra pradinis taškas nustatant taškų altitudes Baltijos aukščių sistemoje.

Kitų jūrų bei vandenynų futštokų nuliniai brūkšniai, nustatyti Baltijos aukščių sistemoje, yra žemiau Kronštato futštoko nulinio brūkšnio

Altitudės, apskaičiuotos nuo Kronštato futštoko nulinio brūkšnio, vadinamos absoliutinėmis altitudėmis. Jeigu altitudės skaičiuojamos nuo kito lygio, tai jos vadinamos sąlyginėmis. Sąlyginės altitudės naudojamos sprendžiant vietinės reikšmės uždavinius.

Taškų, nutolusių nuo Kronštato tūkstančius kilometrų, absoliutinės altitudės nustatytos su tokiomis paklaidomis: Novosibirske — 62,3 mm, Krasnovodske — 71,4 mm, Jakutske — 92,7 mm, Vladivostoke — 111,6 mm.

Pagrindinių vandentiekio įrenginių išdėstymas ir jų tarpusavio ryšys

Vandentiekio schemos ir pagrindinių.

Šiuolaikiniuose vandentiekiuose, skirtuose miestams, gyvenvietėms aprūpinti vandeniu, įrengiama nemaža svarbią reikšmę turinčių įrenginių. Pagrindinės vandentiekio schemos įrenginiai yra:

a) vandens ėmimo ir surinkimo įrenginiai, kuriais imamas iš atvirųjų vandens telkinių ar surenkamas požemio vanduo;

b) vandens siurbimo ir pakėlimo įrenginiai, t. y. siurblių stotys su atitinkamais mechanizmais, tiekiančiais vandenį vamzdžiais į vandens gerinimo ar vandens atsargų laikymo statinius arba tiesiog vartotojams;

c) įrenginiai vandeniui gerinti, dezinfekuoti;

d) vandentiekio bokštai ir rezervuarai, skirti vandens atsargoms laikyti arba spaudimams ir tiekiamo vandens kiekiams reguliuoti;

e) vandentiekio tinklai vandeniui transportuoti ir skirstyti vartotojams.

Pagrindinių vandentiekio įrenginių išdėstymas ir jų tarpusavio ryšys.

Vanduo iš upės vandens ėmimo įrenginiais surenkamas į vadinamąjį surinkimo šulinį, o iš ten pirmojo pakėlimo siurbliu stoties siurbliais tiekiamas vandens gerinimo bei dezinfekavimo įrengimus; iš čia jis antrojo pakėlimo siurblių stoties siurbliais spaudžiamas pagrindinėmis tranzitinėmis vandentiekio magistralėmis per vandentiekio bokštą arba tiesiog per skirstomąja vandentiekio tinklą vartotojams.

Didelę įtaką vandentiekio schemai įrenginių tipui bei jų išdėstymui — turi imamo vandens šaltinis: to šaltinio pobūdis, jo vandens sudėtis ir atstumas nuo vandeniu aprūpinamo objekto. Parenkant vandentiekiams vandens šaltinį, visada reikia žiūrėti, kad būtų techniškai ir ekonomiškai tikslinga. Naudojant vandentiekiams požeminį vandenį, kurio sudėtis dažnai esti tinkamos kokybės, nereikalingi vandens gerinimo įrengimai; įrenginiai požeminiam vandeniui surinkti dažnai esti nesudėtingi, todėl vandentiekio schema pasidaro paprasta. Imant vandenį iš atvirųjų vandens telkinių (upių, ežerų, tvenkinių), vandens ėmimo įrenginiams dažnai tenka statyti įvairių sudėtingų konstrukcijų hidrotechninius statinius, be to, vandenį, prieš tiekiant jį ūkiniams-buitiniams reikalams, beveik visada reikia gerinti, dezinfekuoti. Vandentiekio schemos sudėtingumas priklauso nuo vandens gerinimo įrenginių komplekso.

Vietos geografinės, geologinės sąlygos, vandeniu aprūpinamų objektų pobūdis, vandens vartotoju teritorinis išsidėstymas, jų skaičius ir kiti veiksniai, be to, ekonominiai klausimai turi didele įtaka pagrindinių elementų išdėstymui. Todėl vandentiekio schema kiekvienu konkrečiu atveju gali būti kitokia. Pavyzdžiui, pirmojo ir antrojo pakėlimo siurbliai gali būti įrengti viename siurblių stoties pastate: esant palankioms sąlygoms, siurblių stoties pastatas gali būti sujungtas su vandens ėmimo įrenginių statiniais. Mažesnio masto vandentiekiuose vandens gerinimo įrenginių kompleksas gali būti sujungtas su pirmojo arba antrojo pakėlimo siurblių stotimis, taip pat šie vandentiekio schemos elementai gali būti įrengti arba arti vandens ėmimo įrenginių, arba tam tikrame atstume nuo jų— priartinti prie vandeniu aprūpinamo objekto (miesto ar gyvenvietės). Atsižvelgiant į tai, kad vandens šaltinis sanitariniu-higieniniu požiūriu parenkamas toliau nuo gyvenamųjų teritorijų, vandeniui tiekti vartotojams įrengiamos pagrindines vandentiekio tinklo magistralės. Tokių magistralių trasos pobūdis, jų kiekis ir įrenginiai jose yra svarbus elementas: nuo jų priklauso vandentiekio schemos konfigūracija.

Kiti vandentiekio schemos įrenginiai gali būti taip pat įvairiai išdėstyti. Kaip žinia su vandentiekiu turi atsirasti ir nuotekų valymo įrenginiai ar išsiurbimo talpos.

Tinko sluoksnių kietėjimo ir džiūvimo laikas kai atliekamos statybinių šiukšlių išvežimo paslaugos.

Žemiau nurodomas vidutinis tinko sluoksnių išlaikymo laikas, reikalingas sukietėjimui, prieš krečiant sekantį sluoksnį. Priklausomai nuo skiedinio sudėties ir aplinkos sąlygų, šis laikas gali būti labai įvairus.

Vasarą, kai labai sausa, čia nurodytas laikas gali būti per pusę trumpesnis; rudenį, ypač žiemą, kai oras labai drėgnas ir vėsus, jei dar bloga ventiliacija, priešingai, kietėjimas ir galutinis išdžiūvimas gali užtrukti du—tris kartus ilgiau.

Senų ir jau nebenaudojamų baldų išvežimas iš statybos vietos – pirmas dalykas šaunantis į galvą atliekant išlyginamąjį sluoksnį.

Pagrindinio (išlyginamojo) sluoksnio užkrėtimas ar užtepimas ir lyginimas. Kai jau praeina laikas, per kurį paruošiamasis sluoksnis sukietėja, ir, paspaudus pirštais, tinkas netrupa, atrodo žymiai šviesesnis, baltesnis, galima krėsti sekantį — pagrindini tinko sluoksnį. Reikia atsiminti, kad prie kiekvieno perdžiūvusio pirmojo sluoksnio blogai laikosi kitas, sekantis, sluoksnis. Todėl kietėjimo laiką reikia labai atidžiai sekti.

Užkrečiant pagrindinį sluoksnį, darbo veiksmai niekuo nesiskiria nuo tų, kurie buvo nurodyti krečiant paruošiamąjį sluoksnį. Skirtumas čia tik toks, kad reikia krėsti storiau, o užkrėtus, tuojau, kol dar skiedinys nesustingo, išlyginti. Be to, jei paruošiamąjį sluoksni galima tik užkrėsti, tai šį — pagrindinį — galima ir užkrėsti, ir užtepti. Užtepant arba krečiant mente, skiedinys imamas nuo trintuvės. Galima taip pat tinkuoti pačia trintuve. Šiuo atveju ant jos prisidedama skiedinio beveik tiek pat, kaip ir krečiant mente. Tepant sienas, apatinis trintuvės kraštas priglaudžiamas prie sienos, o viršutinis laikomas šiek tiek atloštas, ir, kiek galima stipriau spaudžiant, braukiama aukštyn, kol nuo trintuvės visas skiedinys prilimpa prie sienos. Taip galima sparčiau tinkuoti, negu krečiant mente, be to, paviršius kartu ir išlyginamas, o, tinkuojant lubas, — nereikia tiek lankstytis ir ar skiedinys netyška į akis. Tinkuojant lubas, vienas trintuvės kraštas prilaikomas mente. Ir kuo stipriau jis prilaikomas, tuo plonesnis bus tinko sluoksnis.

Pagrindinio sluoksnio užtepimas

Pagrindinį sluoksnį galima užtepti ir kiek platesne pustrinte. Dirbama taip pat, kaip ir lyginant. Ja, žinoma, kartu ir išlyginama.

Tinklu (rabicu) aptrauktas paviršius beveik visuomet tinkuojamas, užtepant skiedinį trintuve, be jokio paruošiamojo sluoksnio.

Mente užkrėstas pagrindinis sluoksnis lyginamas pustrinte, tiesikliu arba, kaip jau buvo minėta, tinkuojant iš karto ta pačia trintuve.

Pustrintė daroma iš pušinės, be šakų, 15-20 mm storio lentelės, kurios viršuje pritvirtinama išilginė rankena. Pustrintės gali būti įvairaus dydžio: siauros ilgesnės — 120 X 11 cm, 80 X 12 cm, 54 X 10 cm; siauros trumpesnės — 45 X 10 cm, 29 x 5,5 cm; plačios 50 X25 cm. Didesniems plotams lyginti labiau tinka ilgesnės arba platesnės, o pakraščiams ir prie kampų trumpesnės ir siauresnės pustrintės.

Dirbant pustrintė laikoma viena arba abiem rankomis — tai priklauso nuo jos dydžio, — ir paviršiumi braukiama pirma vertikalia kryptimi — aukštyn, po to — horizontalia — į šalis.

Kad lengviau būtų lyginti, įrankis traukiamas ne tiesiai, bet trūkčiojant zigzagais: braukiant aukštyn, pustrintė trūkčiojama šalis, braukiant šalis — trūkčiojama aukštyn—žemyn. Po to dar lyginama, sukant pustrintę ratu.

Braukiant pustrintės briauna nugrandomas skiedinio perteklius ir nustumiamas ten, kur jo trūksta. Likę didesni neišlyginti įdubimai papildomai užtepami skiediniu ir vėl palyginami. Lyginant tinko lygumas kartkartėmis patikrinamas

Jeigu tiesiklį priglaudus įvairiomis kryptimis prie tinko, ilgyje yra ne daugiau kaip du iki 3 mm gylio įdubimai, tinkas laikomas pakankamai lygiu. Jį užtrynus, jau galima gauti visiškai gerą, dažymui tinkamą paviršių.

Atlikus šiuos darbus reikalingos perkraustymo ir pervežimo paslaugos.

Pėstieji važiuojamojoje kelio dalyje yra pats didžiausias pavojus vairuotojams

Pėstieji važiuojamojoje kelio dalyje yra pats didžiausias pavojus vairuotojams. Iš pėsčiųjų skaičiaus reikia atmesti eismo reguliuotojus, tramvajaus bėgių iešmininkus, grindėjus, kelio darbininkus ir kiemsargius. Jie yra pripratę prie paties intensyviausio eismo ir nekelia pavojaus, jeigu automobiliai tinkamai juos lenkia. Vairuotojai privalo palengvinti jų darbą, negąsdinti ir nevaryti iš darbo vietos. Nedera taip pat reikalauti, kad jie pasitrauktu į šalį. Atvirkščiai, pačiu vairavimo būdu sėdintysis prie vairo turi parodyti, kad jie gali nebijoti automobilių, kad vairuotojai gerbia jų darbą ir nenori jo sunkinti.

Ypatingas dėmesys atkreiptinas į reguliuotojus, stovinčius važiuojamojoje dalyje, blogai apšviestose sankryžose, ir reguliuojančius eismą. Paprastai jie esti blogai matomi. Vairuotojai privalo tuos reguliuotojus matyti ir neklysdami suprasti jų eismo reguliavimo signalus.

Ypač atsargiai reikia važiuoti pro tramvajaus sustojimo vietas. Čia pėstieji naudojasi pirmumo teise prieš transporto priemones, tad vairuotojai privalo šią teisę gerbti. Juk galioja taisyklė, kuri draudžia važiuoti pro tramvajaus sustojimo vietą, kol joje stovi tramvajus ir išlipančių arba įlipančių keleivių yra važiuojamojoje dalyje.

Patyręs vairuotojas turi būti taip pat psichologu ir žinoti, kaip elgiasi įvairūs pėstieji važiuojamojoje dalyje. Pavyzdžiui, jauni žmonės paprastai pereina kelią ramiai, seka transporto priemones ir netrukdo eismui, pagyvenę žmonės dažnai turi įprotį pereiti gatvę, nekreipdami dėmesio į eismą. Tokius pėsčiuosius reikia lenkti iš tolo ir visada iš užpakalio, Pėsčiųjų lenkti iš priekio iš viso negalima.

Pavojingiausi pėstieji važiuojamojoje dalyje yra senos moterys. Retai jos elgiasi ramiai, dauguma atvejų esti išsiblaškiusios ir neatidžios. Pereidamos kelią, kai pamato arba išgirsta artėjanti automobilį, dažniausiai pasuka atgal ir bėga prie šaligatvio. Tai reikia gerai žinoti ir tam pasiruošti.

Automobilių supirkimas Šiauliuose ir ne tik.

Vairuotojas taip pat privalo žinoti, kad, deja, kartais pėsčiųjų neatsargumas ir netgi kvailumas neturi ribų. Nepadeda net aptvara, neleidžianti išeiti į važiuojamąją dalį, nes daugelis pėsčiųjų pralenda pro jos apačioje, o jaunimas tiesiog per ją peršoka. Negelbsti taip pat ir grotelės, kuriomis aptvertos prie tramvajų sustojimo vietų; pėstieji apeina jas bėgiais ir išbėga į važiuojamąją dali tiesiog po automobilių ratais. Nors važiuojamojoje dalyje „zebro“ tipo pėsčiųjų perėjos esti ryškiai pažymėtos, kai kurie pėstieji eina nuo jų už keleto metrų. Jeigu tokia perėja tėra vienoje sankryžos pusėje,“ji negali garantuoti, kad pėstieji eis tiktai ja. Kai kurie žmonės būtinai eina kita sankryžos puse, kur ne tik nėra pažymėtos „zebro“ tipo perėjos, bet ir pats perėjimas užtvertas specialia aptvara su grandinėmis.

Suprantama, pėstieji neturi taip elgtis, bet vairuotojai privalo būti pasiruošę tokios rūšies netikėtumams. Juk pėsčiojo kaltė ne visada išgelbsti vairuotoją nuo atsakomybės už avariją, nepaisant to, kad jis sukelia įtikinti prokurorą ir teismo, jog niekaip negalėjo avarijos išvengti.

Dideli pavojų vairuotojams kelia vaikai važiuojamojoje dalyje. Jie nesuvokia pavojaus ir žaisdami nerūpestinga: išbėga į kelią — vydami kamuolį arba dėl suvokiamos rizikos perbėgti kelią prieš artėjantį automobilį. Tai žinodami, vairuotojai privalo vaiko pasirodymą važiuojamojoje dalyje arba net prie šaligatvio krašto laikyti pavojaus signalu. Nedera tikėtis, kad vaikas pabėgs nuo automobilio, tai būtų vairuotojo lengvabūdiškumas.

Vairuotojo asmeninės savybės ir jų vaidmuo profesinėje veikloje.

Pobedos” atsiradimo istorija žavi ir dabar

Kelių eismo taisyklės leidžia išjungti automobilio žibintus, kai jis stovi gerai apšviestoje vietoje

Daugelis vairuotojų mano, jog net gerai apšviestomis gatvėmis saugiau važiuoti, įjungus žibintų artimą šviesą. Beje, tai ,netiesa. Paprastai artima šviesa kelią apšviečia stipriau, negu gatvės žibintai. Dėl to atsiranda kontrastas tarp kelio ruožo, apšviesto automobilio žibintais, ir ruožo, nepatekusio žibintų artimos šviesos veikimo spindulį. Tokiu atveju vairuotojas ryškiai mato tik žibintų artimos šviesos nušviestą kelio juostą, o likęs kelias tamsiame fone tampa nematomas. Todėl reikia riboti greitį tiek, kad būtų galima automobilį sustabdyti apšviesto ir gerai matomo kelio ruožo ribose. Naudodamas gabaritinę šviesą gerai apšviestoje gatvėje, vairuotojas mato didelį kelio atstumą, neretai daugelio dešimčių ir netgi metrų ruožą, ir todėl gali važiuoti didesniu greičiu.

Vadinasi, priešingai kai kurių vairuotojų įsitikinimui, naudojant gabaritines šviesas gerai apšviestoje gatvėje (tai atitinka ir kelių eismo taisykles), galima geriau matyti kelią, negu naudojant artimą žibintų šviesą. Kai kurie atkaklūs, nepatenkinti ir profesionalūs kelių eismo taisyklių kritikai iškelia argumentą, kad nėra oficialaus pakankamai ir nepakankamai apšviesto kelio apibrėžimo. Kadangi duoti tokį apibrėžimą yra sunku, reikia vadovautis sveiku protu ir, prisidengiant individualiu apšvietimo vertinimu, „nekenkti“ kelių eismo taisyklėms. Jeigu kelias apšviestas tankiai išdėstytomis gyvsidabrinėmis lempomis, jis, be abejonės, gerai apšviestas. Jeigu prie kelio stovi retai išdėstytos elektrinės kaitinimo lempos arba dujiniai žibintai, apšvietimas yra nepakankamas.

Automobilių supirkimas Kaunas

Kelių eismo taisyklės leidžia išjungti automobilio žibintus, kai jis stovi gerai apšviestoje vietoje. Tačiau tokiu atveju vairuotojas turi būti įsitikinęs, kad apšvietimas liks įjungtas visą automobilio stovėjimo laiką.

Tai ypač svarbu tuo atveju, kai, pavyzdžiui, iš apšviestų parduotuvių vitrinų krintanti šviesa gesinama, uždarius parduotuves, arba žibintas, po kuriuo stovi automobilis, išjungiamas nakčiai, sumažėjus auto eismo intensyvumui. Jeigu vairuotojas neįsitikinęs, kad jo automobilis visą stovėjimo laiką bus apšviestas išorine šviesa, saugumo sumetimais turi palikti įjungtą šviesą automobilyje.

Kelių eismo taisyklės skiria gabaritinę ir stovėjimo šviesą, kuri šviečia tik vienoje automobilio pusėje (iš važiuojamosios dalies). Kai kuriose mašinose yra atskiros šviesos jungiklio padėtys atskirai įjungti kairiuosius ir dešiniuosius gabaritinius žibintus. Stovint prie dešiniojo kelio krašto pagal taisykles įjungtinas kairysis gabaritinis žibintas priekyje ir kairysis raudonas žibintas užpakalyje. Stovint prie kairiojo kelio krašto, įjungiamas dešinysis gabaritinis žibintas priekyje ir dešinysis raudonas žibintas užpakalyje.

Yra du apsisukimo būdai su automobiliu

Yra lengvųjų automobilių, kurie iš abiejų pusių turi vienodus žibintus su balta šviesa iš priekio ir raudona arba geltona iš užpakalio. Būtent šie žibintai, uždegami iš važiuojamosios dalies pusės, ir yra stovėjimo šviesa.

Šiuolaikiniuose automobiliuose, be to, dar yra baltas arba geltonas žibintas užpakalyje, užsidegantis, įjungus atbulinės eigos pavarą. žibintą galima įjungti tik važiuojant atbulai. Jis skirtas ne tik kitiems įspėti, kad automobilis važiuoja atbuline eiga, bet ir keliui apšviesti, kad vairuotojas jj įžiūrėtų.

Patyręs vairuotojas niekada negeria alkoholio prieš kelionę

Kelių eismo taisyklės leidžia įspėti kitus eismo dalyvius, vadinasi, ir pėsčiuosius, trumpalaikiu žibintų, bet tik artimos šviesos, įjungimu. įspėjimui naudojama tolima žibintų šviesa dauguma atvejų gali apakinti ir pėsčiuosius, ir automobilių vairuotojus, važiuojančius iš priekio. Patyrę vairuotojai apskritai retai naudoja įspėjimą žibintų šviesa miesto gatvėse. Jeigu dieną vairuotojas gali valdyti automobilį, nenaudodamas garsinio signalo, jis sugeba ir vakare važiuoti, neįspėdamas šviesa, kuri visada tam tikru laipsniu akina kitus, sudarydama nepatogumų kelių eisme.

Tiek tarptautiniai, tiek ir pagrindiniai vidaus keliai ne visada yra trumpiausias kelias tarp atskirų vietovių

Yra tarptautinių kelių, einančių Lenkijos teritorija iš vienos šalies į kitą. Jie žymimi žalios spalvos lentelėmis su balta raide E ir baltais skaitmenimis. Be to, yra vadinamieji pagrindiniai vidaus keliai, jungiantys vaivadijų miestus, nusitęsiantys iki valstybinės sienos bei kertantys stambius miestus ir dažnai lankomas vietoves. Tie keliai žymimi raudonomis lentelėmis su baltais dviženkliais skaitmenimis.

Tiek tarptautiniai, tiek ir pagrindiniai vidaus keliai ne visada yra trumpiausias kelias tarp atskirų vietovių. Tačiau jie patogiausi, nes pasižymi gera danga, sklandžiais vingiais ir yra gerai aprūpinti kelio ženklais. Būtent šiuose keliuose paprastai būna daug žemai ir aukštai įtaisytų kelio rodyklių, kurios išdėstytos taip, kad jų nepastebėti negalima nei dieną, nei naktį. Tarptautiniuose ir pagrindiniuose vidaus keliuose nesunku pasiekti 70-75 km/h greitį, tačiau nedera viršyti 85 km/h. Toks greitis nepavojingas netgi lyjant. Žinoma, šios galimybės sumažėja rūke, pūgoje arba lijundroje, bet tai priklauso jau ne tuo kelio kokybės, o nuo oro sąlygų. Žiemą nuo šitų kelių sniegas valomas pirmiausia.

Kelių žemėlapiuose kiti keliai su patobulinta danga paprastai žymimi dvigubomis geltonomis linijomis. Kartais kokybe jie atitinka tarp-tautinius arba pagrindinius vidaus kelius, bet paprastai yra siauresni. labiau vingiuoti ir mažiau turi kelio rodyklių, nurodančių vairuotojams (jeigu tie laiku ir tiksliai perskaito) riboti greitį (ypač naktį) ir sukaupti dėmesį, kad nepasiklystų.

Čia būtina pasakyti sunkvežimių vairuotojams, kad yra kelių su leidžiamu eismu automobiliams, kurių ašies apkrova didesnė kaip 8 t, t. y., kai vienos ašies apkrova siekia iki 10 t ir sudvejintų ašių — iki 16 t. Tokie keliai žymimi kelio numerio ženklu (ant stulpų ir kelio rodyklėse) su apvadu iš juodų ir baltų kvadratėlių.

Automobilių supirkimas Vilniuje

Orientuotis vairuotojams taip pat padeda kilometriniai stulpai. Iš trijų juose nurodytų skaitmeny pirmasis reiškia atstumą nuo stulpo iki artimiausios gyvenvietės, vidurinis — kilometrų skaičių nuo šio kelio pradžios, trečiasis — atstumą nuo tos gyvenvietės, kurią vairuotojas ką tik pravažiavo.

Kilometriniai stulpai statomi dešinėje kelio pusėje, nuo Varšuvos valstybinės sienos link. Vadinasi, važiuojant Varšuvos link, jie bus kairėje kelio pusėje.

Tarp kilometrinių stulpų yra piketiniai stulpai, žymintys šimtus metrų tarp kilometrinių stulpų.

Šiuolaikiniai šimtą metrų žymintys stulpai statomi netoli važiuojamosios dalies krašto. Jie padengti šviesą atspindinčios medžiagos juostomis: raudonos arba geltonos spalvos — dešinėje kelio pusėje ir, atitinkamai, geltonos arba baltos spalvos — kairėje kelio pusėje. Šie stulpai ypač padeda važiuojant naktį, nes tuomet dešinioji kelio pusė yra nusėta raudonais taškeliais, o kairioji — baltais. Tais taškeliais nužymėtos linijos papildomai įspėja vairuotojus apie posūkius ir parodo apskritimo dydį. Be to, skaitmenys, nurodyti šimtametriniuose stulpuose, padeda lengvai nustatyti tikrąjį automobilio greitį, nes vairuotojas gali įjungti chronometrą, pravažiuodamas ir tokį, ne tik kilometrinį, stulpą.

Visiškai nesunku stebėti kilometrinius stulpus ir kelio rodykles dieną. Tai tarsi išblaško vairuotoją, važiuojantį nuobodžiu keliu ir įgalina laikytis numatyto maršruto.

Vairuotojas privalo mokėti greitai daryti atitinkamas išvadas iš kontrolinių prietaisų parodymų ir  nedaryti klaidų.