Žemės paviršiaus taškų altitudės

Zonoje, greta zonos ašinio ir kraštinių meridianų, nubrėžti papildomi meridianai. Matyti, kad toliau nuo ekvatoriaus atstumai tarp meridianų mažesni ir ašigaliuose jie sueina į vieną tašką. Ši savybė vadinama meridianų artėjimu.

Meridianų artėjimas reiškiamas kampu y, kurį sudaro meridiano liestinė taške su linija, išvesta per tą tašką lygiagrečiai ašiniam meridianui.

Yra meridianų artėjimas plokštumoje arba Gauso meridianų artėjimas sferos ir elipsoido paviršiuje.

Kampo v ir taško geografinių koordinačių sferos paviršiuje priklausomybė randama.

Iš jos aišku, kad ekvatoriuje meridianų artėjimo kampas y lygus nuliui. Tolstant nuo ekvatoriaus, jis didėja. Ašigaliuose kampas lygus geografinių ilgumų skirtumui.

Jeigu atstumas tarp taškų A ir B didelis, taikoma tikslesnė meridianų artėjimo kampo skaičiavimo formulė.

Meridianų artėjimo kampas y Gauso ir Kriūgerio projekcijos plokštumoje.

Kai taškas yra ant ekvatoriaus arba ašinio meridiano, kampas y lygus nuliui. Jei taškas yra rytus nuo ašinio meridiano, tai y teigiamas, jei į vakarus, — neigiamas.

Žemės paviršiaus taškų altitudės

Lietuvoje sudarant planus ir žemėlapius, tiriant geodinaminius reiškinius ir kitokiems reikalams naudojama vieninga aukščių sistema.

Taško aukščiu, arba altitude, vadinama trečioji koordinačių sistemos koordinatė, lygi taško atstumui nuo nulinio paviršiaus svambalo linijos (sunkio jėgos) kryptimi. Matematiniu nuliniu paviršiumi vadinamas referencinio elipsoido paviršius. jį projektuojami Žemės paviršiaus kontūrai sudarant planus ir žemėlapius. Taškų altitudėms skaičiuoti naudojamas kitas nulinis paviršius, vadinamas lygio (geoido) paviršiumi.

Kadangi vidutinis Pasaulinio vandenyno lygis dar nenustatytas, valstybės naudoja skirtingus lygio paviršius taškų altitudėms skaičiuoti. Lietuvoje nuo 1945 m. taškų altitudės skaičiuojamos nuo vidutinio Baltijos jūros vandens paviršiaus lygio, nustatyto 1825-1840 m. Šis lygis pažymėtas brūkšniu varinėje plokštelėje, kuri įmontuota tilto per kanalą atramoje Kronštate. Plokštelė su brūkšniu vadinama Kronštato futštoku, o aukščių sistema — Baltijos aukščių sistema.

Aukščių skirtumai tarp taškų nustatomi niveliuojant. Kronštatas yra Suomių įlankos Kotlino saloje. 1930 m. tiksliai niveliuojant ledu nuo Kronštato futštoko iki Lomonosovo mieste esančios markės Nr. 173 (markė — ženklas su žinoma altitude), gauta markės altitudė 5,4608 m. Ši markė yra pradinis taškas nustatant taškų altitudes Baltijos aukščių sistemoje.

Kitų jūrų bei vandenynų futštokų nuliniai brūkšniai, nustatyti Baltijos aukščių sistemoje, yra žemiau Kronštato futštoko nulinio brūkšnio

Altitudės, apskaičiuotos nuo Kronštato futštoko nulinio brūkšnio, vadinamos absoliutinėmis altitudėmis. Jeigu altitudės skaičiuojamos nuo kito lygio, tai jos vadinamos sąlyginėmis. Sąlyginės altitudės naudojamos sprendžiant vietinės reikšmės uždavinius.

Taškų, nutolusių nuo Kronštato tūkstančius kilometrų, absoliutinės altitudės nustatytos su tokiomis paklaidomis: Novosibirske — 62,3 mm, Krasnovodske — 71,4 mm, Jakutske — 92,7 mm, Vladivostoke — 111,6 mm.

Pagrindinių vandentiekio įrenginių išdėstymas ir jų tarpusavio ryšys

Vandentiekio schemos ir pagrindinių.

Šiuolaikiniuose vandentiekiuose, skirtuose miestams, gyvenvietėms aprūpinti vandeniu, įrengiama nemaža svarbią reikšmę turinčių įrenginių. Pagrindinės vandentiekio schemos įrenginiai yra:

a) vandens ėmimo ir surinkimo įrenginiai, kuriais imamas iš atvirųjų vandens telkinių ar surenkamas požemio vanduo;

b) vandens siurbimo ir pakėlimo įrenginiai, t. y. siurblių stotys su atitinkamais mechanizmais, tiekiančiais vandenį vamzdžiais į vandens gerinimo ar vandens atsargų laikymo statinius arba tiesiog vartotojams;

c) įrenginiai vandeniui gerinti, dezinfekuoti;

d) vandentiekio bokštai ir rezervuarai, skirti vandens atsargoms laikyti arba spaudimams ir tiekiamo vandens kiekiams reguliuoti;

e) vandentiekio tinklai vandeniui transportuoti ir skirstyti vartotojams.

Pagrindinių vandentiekio įrenginių išdėstymas ir jų tarpusavio ryšys.

Vanduo iš upės vandens ėmimo įrenginiais surenkamas į vadinamąjį surinkimo šulinį, o iš ten pirmojo pakėlimo siurbliu stoties siurbliais tiekiamas vandens gerinimo bei dezinfekavimo įrengimus; iš čia jis antrojo pakėlimo siurblių stoties siurbliais spaudžiamas pagrindinėmis tranzitinėmis vandentiekio magistralėmis per vandentiekio bokštą arba tiesiog per skirstomąja vandentiekio tinklą vartotojams.

Didelę įtaką vandentiekio schemai įrenginių tipui bei jų išdėstymui — turi imamo vandens šaltinis: to šaltinio pobūdis, jo vandens sudėtis ir atstumas nuo vandeniu aprūpinamo objekto. Parenkant vandentiekiams vandens šaltinį, visada reikia žiūrėti, kad būtų techniškai ir ekonomiškai tikslinga. Naudojant vandentiekiams požeminį vandenį, kurio sudėtis dažnai esti tinkamos kokybės, nereikalingi vandens gerinimo įrengimai; įrenginiai požeminiam vandeniui surinkti dažnai esti nesudėtingi, todėl vandentiekio schema pasidaro paprasta. Imant vandenį iš atvirųjų vandens telkinių (upių, ežerų, tvenkinių), vandens ėmimo įrenginiams dažnai tenka statyti įvairių sudėtingų konstrukcijų hidrotechninius statinius, be to, vandenį, prieš tiekiant jį ūkiniams-buitiniams reikalams, beveik visada reikia gerinti, dezinfekuoti. Vandentiekio schemos sudėtingumas priklauso nuo vandens gerinimo įrenginių komplekso.

Vietos geografinės, geologinės sąlygos, vandeniu aprūpinamų objektų pobūdis, vandens vartotoju teritorinis išsidėstymas, jų skaičius ir kiti veiksniai, be to, ekonominiai klausimai turi didele įtaka pagrindinių elementų išdėstymui. Todėl vandentiekio schema kiekvienu konkrečiu atveju gali būti kitokia. Pavyzdžiui, pirmojo ir antrojo pakėlimo siurbliai gali būti įrengti viename siurblių stoties pastate: esant palankioms sąlygoms, siurblių stoties pastatas gali būti sujungtas su vandens ėmimo įrenginių statiniais. Mažesnio masto vandentiekiuose vandens gerinimo įrenginių kompleksas gali būti sujungtas su pirmojo arba antrojo pakėlimo siurblių stotimis, taip pat šie vandentiekio schemos elementai gali būti įrengti arba arti vandens ėmimo įrenginių, arba tam tikrame atstume nuo jų— priartinti prie vandeniu aprūpinamo objekto (miesto ar gyvenvietės). Atsižvelgiant į tai, kad vandens šaltinis sanitariniu-higieniniu požiūriu parenkamas toliau nuo gyvenamųjų teritorijų, vandeniui tiekti vartotojams įrengiamos pagrindines vandentiekio tinklo magistralės. Tokių magistralių trasos pobūdis, jų kiekis ir įrenginiai jose yra svarbus elementas: nuo jų priklauso vandentiekio schemos konfigūracija.

Kiti vandentiekio schemos įrenginiai gali būti taip pat įvairiai išdėstyti.

Tinko sluoksnių kietėjimo ir džiūvimo laikas kai atliekamos statybinių šiukšlių išvežimo paslaugos.

Žemiau nurodomas vidutinis tinko sluoksnių išlaikymo laikas, reikalingas sukietėjimui, prieš krečiant sekantį sluoksnį. Priklausomai nuo skiedinio sudėties ir aplinkos sąlygų, šis laikas gali būti labai įvairus.

Vasarą, kai labai sausa, čia nurodytas laikas gali būti per pusę trumpesnis; rudenį, ypač žiemą, kai oras labai drėgnas ir vėsus, jei dar bloga ventiliacija, priešingai, kietėjimas ir galutinis išdžiūvimas gali užtrukti du—tris kartus ilgiau.

Senų ir jau nebenaudojamų baldų išvežimas iš statybos vietos – pirmas dalykas šaunantis į galvą atliekant išlyginamąjį sluoksnį.

Pagrindinio (išlyginamojo) sluoksnio užkrėtimas ar užtepimas ir lyginimas. Kai jau praeina laikas, per kurį paruošiamasis sluoksnis sukietėja, ir, paspaudus pirštais, tinkas netrupa, atrodo žymiai šviesesnis, baltesnis, galima krėsti sekantį — pagrindini tinko sluoksnį. Reikia atsiminti, kad prie kiekvieno perdžiūvusio pirmojo sluoksnio blogai laikosi kitas, sekantis, sluoksnis. Todėl kietėjimo laiką reikia labai atidžiai sekti.

Užkrečiant pagrindinį sluoksnį, darbo veiksmai niekuo nesiskiria nuo tų, kurie buvo nurodyti krečiant paruošiamąjį sluoksnį. Skirtumas čia tik toks, kad reikia krėsti storiau, o užkrėtus, tuojau, kol dar skiedinys nesustingo, išlyginti. Be to, jei paruošiamąjį sluoksni galima tik užkrėsti, tai šį — pagrindinį — galima ir užkrėsti, ir užtepti. Užtepant arba krečiant mente, skiedinys imamas nuo trintuvės. Galima taip pat tinkuoti pačia trintuve. Šiuo atveju ant jos prisidedama skiedinio beveik tiek pat, kaip ir krečiant mente. Tepant sienas, apatinis trintuvės kraštas priglaudžiamas prie sienos, o viršutinis laikomas šiek tiek atloštas, ir, kiek galima stipriau spaudžiant, braukiama aukštyn, kol nuo trintuvės visas skiedinys prilimpa prie sienos. Taip galima sparčiau tinkuoti, negu krečiant mente, be to, paviršius kartu ir išlyginamas, o, tinkuojant lubas, — nereikia tiek lankstytis ir ar skiedinys netyška į akis. Tinkuojant lubas, vienas trintuvės kraštas prilaikomas mente. Ir kuo stipriau jis prilaikomas, tuo plonesnis bus tinko sluoksnis.

Pagrindinio sluoksnio užtepimas

Pagrindinį sluoksnį galima užtepti ir kiek platesne pustrinte. Dirbama taip pat, kaip ir lyginant. Ja, žinoma, kartu ir išlyginama.

Tinklu (rabicu) aptrauktas paviršius beveik visuomet tinkuojamas, užtepant skiedinį trintuve, be jokio paruošiamojo sluoksnio.

Mente užkrėstas pagrindinis sluoksnis lyginamas pustrinte, tiesikliu arba, kaip jau buvo minėta, tinkuojant iš karto ta pačia trintuve.

Pustrintė daroma iš pušinės, be šakų, 15-20 mm storio lentelės, kurios viršuje pritvirtinama išilginė rankena. Pustrintės gali būti įvairaus dydžio: siauros ilgesnės — 120 X 11 cm, 80 X 12 cm, 54 X 10 cm; siauros trumpesnės — 45 X 10 cm, 29 x 5,5 cm; plačios 50 X25 cm. Didesniems plotams lyginti labiau tinka ilgesnės arba platesnės, o pakraščiams ir prie kampų trumpesnės ir siauresnės pustrintės.

Dirbant pustrintė laikoma viena arba abiem rankomis — tai priklauso nuo jos dydžio, — ir paviršiumi braukiama pirma vertikalia kryptimi — aukštyn, po to — horizontalia — į šalis.

Kad lengviau būtų lyginti, įrankis traukiamas ne tiesiai, bet trūkčiojant zigzagais: braukiant aukštyn, pustrintė trūkčiojama šalis, braukiant šalis — trūkčiojama aukštyn—žemyn. Po to dar lyginama, sukant pustrintę ratu.

Braukiant pustrintės briauna nugrandomas skiedinio perteklius ir nustumiamas ten, kur jo trūksta. Likę didesni neišlyginti įdubimai papildomai užtepami skiediniu ir vėl palyginami. Lyginant tinko lygumas kartkartėmis patikrinamas

Jeigu tiesiklį priglaudus įvairiomis kryptimis prie tinko, ilgyje yra ne daugiau kaip du iki 3 mm gylio įdubimai, tinkas laikomas pakankamai lygiu. Jį užtrynus, jau galima gauti visiškai gerą, dažymui tinkamą paviršių.

Atlikus šiuos darbus reikalingos perkraustymo ir pervežimo paslaugos.

Pėstieji važiuojamojoje kelio dalyje yra pats didžiausias pavojus vairuotojams

Pėstieji važiuojamojoje kelio dalyje yra pats didžiausias pavojus vairuotojams. Iš pėsčiųjų skaičiaus reikia atmesti eismo reguliuotojus, tramvajaus bėgių iešmininkus, grindėjus, kelio darbininkus ir kiemsargius. Jie yra pripratę prie paties intensyviausio eismo ir nekelia pavojaus, jeigu automobiliai tinkamai juos lenkia. Vairuotojai privalo palengvinti jų darbą, negąsdinti ir nevaryti iš darbo vietos. Nedera taip pat reikalauti, kad jie pasitrauktu į šalį. Atvirkščiai, pačiu vairavimo būdu sėdintysis prie vairo turi parodyti, kad jie gali nebijoti automobilių, kad vairuotojai gerbia jų darbą ir nenori jo sunkinti.

Ypatingas dėmesys atkreiptinas į reguliuotojus, stovinčius važiuojamojoje dalyje, blogai apšviestose sankryžose, ir reguliuojančius eismą. Paprastai jie esti blogai matomi. Vairuotojai privalo tuos reguliuotojus matyti ir neklysdami suprasti jų eismo reguliavimo signalus.

Ypač atsargiai reikia važiuoti pro tramvajaus sustojimo vietas. Čia pėstieji naudojasi pirmumo teise prieš transporto priemones, tad vairuotojai privalo šią teisę gerbti. Juk galioja taisyklė, kuri draudžia važiuoti pro tramvajaus sustojimo vietą, kol joje stovi tramvajus ir išlipančių arba įlipančių keleivių yra važiuojamojoje dalyje.

Patyręs vairuotojas turi būti taip pat psichologu ir žinoti, kaip elgiasi įvairūs pėstieji važiuojamojoje dalyje. Pavyzdžiui, jauni žmonės paprastai pereina kelią ramiai, seka transporto priemones ir netrukdo eismui, pagyvenę žmonės dažnai turi įprotį pereiti gatvę, nekreipdami dėmesio į eismą. Tokius pėsčiuosius reikia lenkti iš tolo ir visada iš užpakalio, Pėsčiųjų lenkti iš priekio iš viso negalima.

Pavojingiausi pėstieji važiuojamojoje dalyje yra senos moterys. Retai jos elgiasi ramiai, dauguma atvejų esti išsiblaškiusios ir neatidžios. Pereidamos kelią, kai pamato arba išgirsta artėjanti automobilį, dažniausiai pasuka atgal ir bėga prie šaligatvio. Tai reikia gerai žinoti ir tam pasiruošti.

Automobilių supirkimas Šiauliuose ir ne tik.

Vairuotojas taip pat privalo žinoti, kad, deja, kartais pėsčiųjų neatsargumas ir netgi kvailumas neturi ribų. Nepadeda net aptvara, neleidžianti išeiti į važiuojamąją dalį, nes daugelis pėsčiųjų pralenda pro jos apačioje, o jaunimas tiesiog per ją peršoka. Negelbsti taip pat ir grotelės, kuriomis aptvertos prie tramvajų sustojimo vietų; pėstieji apeina jas bėgiais ir išbėga į važiuojamąją dali tiesiog po automobilių ratais. Nors važiuojamojoje dalyje „zebro“ tipo pėsčiųjų perėjos esti ryškiai pažymėtos, kai kurie pėstieji eina nuo jų už keleto metrų. Jeigu tokia perėja tėra vienoje sankryžos pusėje,“ji negali garantuoti, kad pėstieji eis tiktai ja. Kai kurie žmonės būtinai eina kita sankryžos puse, kur ne tik nėra pažymėtos „zebro“ tipo perėjos, bet ir pats perėjimas užtvertas specialia aptvara su grandinėmis.

Suprantama, pėstieji neturi taip elgtis, bet vairuotojai privalo būti pasiruošę tokios rūšies netikėtumams. Juk pėsčiojo kaltė ne visada išgelbsti vairuotoją nuo atsakomybės už avariją, nepaisant to, kad jis sukelia įtikinti prokurorą ir teismo, jog niekaip negalėjo avarijos išvengti.

Dideli pavojų vairuotojams kelia vaikai važiuojamojoje dalyje. Jie nesuvokia pavojaus ir žaisdami nerūpestinga: išbėga į kelią — vydami kamuolį arba dėl suvokiamos rizikos perbėgti kelią prieš artėjantį automobilį. Tai žinodami, vairuotojai privalo vaiko pasirodymą važiuojamojoje dalyje arba net prie šaligatvio krašto laikyti pavojaus signalu. Nedera tikėtis, kad vaikas pabėgs nuo automobilio, tai būtų vairuotojo lengvabūdiškumas.

Vairuotojo asmeninės savybės ir jų vaidmuo profesinėje veikloje.

Pobedos” atsiradimo istorija žavi ir dabar

Kelių eismo taisyklės leidžia išjungti automobilio žibintus, kai jis stovi gerai apšviestoje vietoje

Daugelis vairuotojų mano, jog net gerai apšviestomis gatvėmis saugiau važiuoti, įjungus žibintų artimą šviesą. Beje, tai ,netiesa. Paprastai artima šviesa kelią apšviečia stipriau, negu gatvės žibintai. Dėl to atsiranda kontrastas tarp kelio ruožo, apšviesto automobilio žibintais, ir ruožo, nepatekusio žibintų artimos šviesos veikimo spindulį. Tokiu atveju vairuotojas ryškiai mato tik žibintų artimos šviesos nušviestą kelio juostą, o likęs kelias tamsiame fone tampa nematomas. Todėl reikia riboti greitį tiek, kad būtų galima automobilį sustabdyti apšviesto ir gerai matomo kelio ruožo ribose. Naudodamas gabaritinę šviesą gerai apšviestoje gatvėje, vairuotojas mato didelį kelio atstumą, neretai daugelio dešimčių ir netgi metrų ruožą, ir todėl gali važiuoti didesniu greičiu.

Vadinasi, priešingai kai kurių vairuotojų įsitikinimui, naudojant gabaritines šviesas gerai apšviestoje gatvėje (tai atitinka ir kelių eismo taisykles), galima geriau matyti kelią, negu naudojant artimą žibintų šviesą. Kai kurie atkaklūs, nepatenkinti ir profesionalūs kelių eismo taisyklių kritikai iškelia argumentą, kad nėra oficialaus pakankamai ir nepakankamai apšviesto kelio apibrėžimo. Kadangi duoti tokį apibrėžimą yra sunku, reikia vadovautis sveiku protu ir, prisidengiant individualiu apšvietimo vertinimu, „nekenkti“ kelių eismo taisyklėms. Jeigu kelias apšviestas tankiai išdėstytomis gyvsidabrinėmis lempomis, jis, be abejonės, gerai apšviestas. Jeigu prie kelio stovi retai išdėstytos elektrinės kaitinimo lempos arba dujiniai žibintai, apšvietimas yra nepakankamas.

Automobilių supirkimas Kaunas

Kelių eismo taisyklės leidžia išjungti automobilio žibintus, kai jis stovi gerai apšviestoje vietoje. Tačiau tokiu atveju vairuotojas turi būti įsitikinęs, kad apšvietimas liks įjungtas visą automobilio stovėjimo laiką.

Tai ypač svarbu tuo atveju, kai, pavyzdžiui, iš apšviestų parduotuvių vitrinų krintanti šviesa gesinama, uždarius parduotuves, arba žibintas, po kuriuo stovi automobilis, išjungiamas nakčiai, sumažėjus auto eismo intensyvumui. Jeigu vairuotojas neįsitikinęs, kad jo automobilis visą stovėjimo laiką bus apšviestas išorine šviesa, saugumo sumetimais turi palikti įjungtą šviesą automobilyje.

Kelių eismo taisyklės skiria gabaritinę ir stovėjimo šviesą, kuri šviečia tik vienoje automobilio pusėje (iš važiuojamosios dalies). Kai kuriose mašinose yra atskiros šviesos jungiklio padėtys atskirai įjungti kairiuosius ir dešiniuosius gabaritinius žibintus. Stovint prie dešiniojo kelio krašto pagal taisykles įjungtinas kairysis gabaritinis žibintas priekyje ir kairysis raudonas žibintas užpakalyje. Stovint prie kairiojo kelio krašto, įjungiamas dešinysis gabaritinis žibintas priekyje ir dešinysis raudonas žibintas užpakalyje.

Yra du apsisukimo būdai su automobiliu

Yra lengvųjų automobilių, kurie iš abiejų pusių turi vienodus žibintus su balta šviesa iš priekio ir raudona arba geltona iš užpakalio. Būtent šie žibintai, uždegami iš važiuojamosios dalies pusės, ir yra stovėjimo šviesa.

Šiuolaikiniuose automobiliuose, be to, dar yra baltas arba geltonas žibintas užpakalyje, užsidegantis, įjungus atbulinės eigos pavarą. žibintą galima įjungti tik važiuojant atbulai. Jis skirtas ne tik kitiems įspėti, kad automobilis važiuoja atbuline eiga, bet ir keliui apšviesti, kad vairuotojas jj įžiūrėtų.

Patyręs vairuotojas niekada negeria alkoholio prieš kelionę

Kelių eismo taisyklės leidžia įspėti kitus eismo dalyvius, vadinasi, ir pėsčiuosius, trumpalaikiu žibintų, bet tik artimos šviesos, įjungimu. įspėjimui naudojama tolima žibintų šviesa dauguma atvejų gali apakinti ir pėsčiuosius, ir automobilių vairuotojus, važiuojančius iš priekio. Patyrę vairuotojai apskritai retai naudoja įspėjimą žibintų šviesa miesto gatvėse. Jeigu dieną vairuotojas gali valdyti automobilį, nenaudodamas garsinio signalo, jis sugeba ir vakare važiuoti, neįspėdamas šviesa, kuri visada tam tikru laipsniu akina kitus, sudarydama nepatogumų kelių eisme.

Tiek tarptautiniai, tiek ir pagrindiniai vidaus keliai ne visada yra trumpiausias kelias tarp atskirų vietovių

Yra tarptautinių kelių, einančių Lenkijos teritorija iš vienos šalies į kitą. Jie žymimi žalios spalvos lentelėmis su balta raide E ir baltais skaitmenimis. Be to, yra vadinamieji pagrindiniai vidaus keliai, jungiantys vaivadijų miestus, nusitęsiantys iki valstybinės sienos bei kertantys stambius miestus ir dažnai lankomas vietoves. Tie keliai žymimi raudonomis lentelėmis su baltais dviženkliais skaitmenimis.

Tiek tarptautiniai, tiek ir pagrindiniai vidaus keliai ne visada yra trumpiausias kelias tarp atskirų vietovių. Tačiau jie patogiausi, nes pasižymi gera danga, sklandžiais vingiais ir yra gerai aprūpinti kelio ženklais. Būtent šiuose keliuose paprastai būna daug žemai ir aukštai įtaisytų kelio rodyklių, kurios išdėstytos taip, kad jų nepastebėti negalima nei dieną, nei naktį. Tarptautiniuose ir pagrindiniuose vidaus keliuose nesunku pasiekti 70-75 km/h greitį, tačiau nedera viršyti 85 km/h. Toks greitis nepavojingas netgi lyjant. Žinoma, šios galimybės sumažėja rūke, pūgoje arba lijundroje, bet tai priklauso jau ne tuo kelio kokybės, o nuo oro sąlygų. Žiemą nuo šitų kelių sniegas valomas pirmiausia.

Kelių žemėlapiuose kiti keliai su patobulinta danga paprastai žymimi dvigubomis geltonomis linijomis. Kartais kokybe jie atitinka tarp-tautinius arba pagrindinius vidaus kelius, bet paprastai yra siauresni. labiau vingiuoti ir mažiau turi kelio rodyklių, nurodančių vairuotojams (jeigu tie laiku ir tiksliai perskaito) riboti greitį (ypač naktį) ir sukaupti dėmesį, kad nepasiklystų.

Čia būtina pasakyti sunkvežimių vairuotojams, kad yra kelių su leidžiamu eismu automobiliams, kurių ašies apkrova didesnė kaip 8 t, t. y., kai vienos ašies apkrova siekia iki 10 t ir sudvejintų ašių — iki 16 t. Tokie keliai žymimi kelio numerio ženklu (ant stulpų ir kelio rodyklėse) su apvadu iš juodų ir baltų kvadratėlių.

Automobilių supirkimas Vilniuje

Orientuotis vairuotojams taip pat padeda kilometriniai stulpai. Iš trijų juose nurodytų skaitmeny pirmasis reiškia atstumą nuo stulpo iki artimiausios gyvenvietės, vidurinis — kilometrų skaičių nuo šio kelio pradžios, trečiasis — atstumą nuo tos gyvenvietės, kurią vairuotojas ką tik pravažiavo.

Kilometriniai stulpai statomi dešinėje kelio pusėje, nuo Varšuvos valstybinės sienos link. Vadinasi, važiuojant Varšuvos link, jie bus kairėje kelio pusėje.

Tarp kilometrinių stulpų yra piketiniai stulpai, žymintys šimtus metrų tarp kilometrinių stulpų.

Šiuolaikiniai šimtą metrų žymintys stulpai statomi netoli važiuojamosios dalies krašto. Jie padengti šviesą atspindinčios medžiagos juostomis: raudonos arba geltonos spalvos — dešinėje kelio pusėje ir, atitinkamai, geltonos arba baltos spalvos — kairėje kelio pusėje. Šie stulpai ypač padeda važiuojant naktį, nes tuomet dešinioji kelio pusė yra nusėta raudonais taškeliais, o kairioji — baltais. Tais taškeliais nužymėtos linijos papildomai įspėja vairuotojus apie posūkius ir parodo apskritimo dydį. Be to, skaitmenys, nurodyti šimtametriniuose stulpuose, padeda lengvai nustatyti tikrąjį automobilio greitį, nes vairuotojas gali įjungti chronometrą, pravažiuodamas ir tokį, ne tik kilometrinį, stulpą.

Visiškai nesunku stebėti kilometrinius stulpus ir kelio rodykles dieną. Tai tarsi išblaško vairuotoją, važiuojantį nuobodžiu keliu ir įgalina laikytis numatyto maršruto.

Vairuotojas privalo mokėti greitai daryti atitinkamas išvadas iš kontrolinių prietaisų parodymų ir  nedaryti klaidų.

Šokių šventėje Džigūną reikia jungti po du ratelius

  1. Suėjimas į bendrą koloną. Grojama devintoji muzikos dalis.

1-2 taktai

Gilumoje esančios dvi poros (3-asis, 4-asis ir 5-asis, 6-asis vyrai) šoka vieną Džigūno žingsnį artyn vieni kitų. Žingsnio pabaigoje suartėję, pasisuka veidu žiūrovus ir sudaro naujas poras: 3-asis vyras su 6-uoju ir 4-asis su 5-uoju. Naujai susidariusios poros susikabina rankomis virš alkūnių.

Tuo metu priekyje esančios poros šoka vieną Džigūno žingsnį lanku gilumą. 1-asis ir 8-asis vyrai daro mažesnį kelią, o 2-asis ir 7-asis — didesnį. Žingsnio pabaigoje pasileidžia rankomis ir sukryžiuoja jas priešais save.

3-4 taktai

Viduryje esančios dvi poros šoka vieną Džigūno žingsnį tiesiai pirmyn žiūrovų pusę. Pabaigoje pasileidžia rankomis ir pasisuka vieni į kitus nugara.

Šonuose esą pavieniai šokėjai šoka vieną Džigūno žingsnį artyn kitų ir sudaro panašią koloną, kaip anksčiau tie, kurie buvo viduryje. Suėję vidurį, pasisuka veidu į žiūrovus ir susikabina poras rankomis virš alkūnių.

5-6 taktai

Gilumoje esanti kolona (1, 2, 7 ir 8 vyrai) šoka vieną Džigūno žingsnį tiesiai pirmyn žiūrovų pusę. Kolonos priekyje esančios poros šoka lanku j šonus, panašiai, kaip anksčiau kiti, tik su tuo skirtumu, kad 3-asis ir 6-asis vyrai užsuka daugiau, ir visi vyrai sudaro bendrą koloną. Eilėje po keturis vyrus, susikabinusius rankomis virš alkūnių.

7-8 taktai

Visa kolona šoka vieną Džigūno žingsnį tiesiai priekį.

Per likusius du baigiamuosius muzikos taktus visi, stovėdami vietoje, pakapsto po du kartus dešinėmis kojomis ir tvirtai su treptelėjimu pristato šalia kairės. Kapstant reikia galvas palenkti žemyn, o treptelėjant ryžtingai pakelti aukštyn. Po pauzės vyrai pasileidžia rankomis. Pirmojo ketvertuko vyrai pasisuka dešinėn, o antrojo kairėn ir vienas paskui kitą nueina scenos gilumą. Gilumoje sustoja dvi virtines, pasisukę veidu į žiūrovus, ir pasiruošia šokti Dobilėlį.

Dainų šventėje Džigūną reikia jungti po du ratelius. Pradžioje juos reikia statyti vieną už kito. Vadinasi, paskui 4-ąjj pirmojo ratelio vyrą bėga 1-asis antrojo ratelio vyras ir visi kiti, o paskui 8-ąjį pirmojo ratelio vyrą bėga 5-asis ir visi kiti. Antroje šio posmo dalyje virvutę atlieka po aštuonis vyrus, kurie susikabinę rankomis virš alkūnių.

Mažieji maniežai keturi. Pirmojo ratelio maniežai šonuose, o antrojo viduryje. Kiekviename manieže po keturis vyrus. Toliau viskas be jokių pakeitimų.

II posmo 1-ojoje dalyje vyrai padaro tik vieną ratą, o 3-ojoje dalyje (šuoliavimas) eilėse bus po aštuonis vyrus. Pasikeičiant vietomis, virtinėse bus ne po du, bet po keturis vyrus.

III posmo 1-ojoje dalyje (kolonos) bus po 8 vyrus, 2-ojoje dalyje (virvutės) bus po 4 vyrus. Didžiajame manieže bus po 8 vyrus. Apsukti sparnus tebus galima tik po vieną ir vieną ketvirtadalį rato. Sueinant į koloną, bus ne po du, bet po keturis vyrus. Pabaigoje susidaro kolona iš keturių eilių po keturis vyrus kiekvienoje eilėje.

Dzukų šokis – Sukčius

Šokių bateliai padėtų sušokti tobulai Džigūno šokį.

Graži, tvarkinga aplinka kelia nuotaiką, tuo pačiu darbingumą, kūrybingumą

Epifitiniai augalai sodinami į išsišakojusio medžio kamieną, gerai pritvirtintą ant stovo. Dekoratyviausi bus asimetriški, išsišakojusių senų obelų ar kriaušių kamienai. Šakų galai ne nupjaunami, o aplaužomi. Kamieno dydis priklauso nuo patalpos, kurioje jis statomas. Toks kamienas gerai atrodo didelėje patalpoje: kino, teatro fojė ir kt.

Ant stovo pritvirtintas medžio kamienas statomas į metalinį dėklą su 15-20 cm aukščio kraštais. Užpilama žemių, į kurias sodinamos žydinčios vazoninės gėlės ar dekoratyviais lapais augalai. Taip užmaskuojamas stovas.

Įdubimuose, išskaptuotose šakose ar jų sandūrose su kamienu sodinamos gėlės. Su visa vazone esančia žeme išimtų gėlių šaknys apsukamos samanomis, dedamos įdubimą ir pritvirtinamos viela prie kamieno. Epifitiniai augalai ant kamieno išdėstomi netolygiai. Kur ir kokiu atstumu sodinti augalus, priklauso nuo apipavidalintojo skonio. Ant medžio kamieno galima sodinti bromelinių šeimos augalus. Žydintis augalas bus pagrindinis akcentas, kiti puoš savo dekoratyviais lapais. Kompoziciją užbaigs plokšteniai, ripsaliai ir kiti svyrantys augalai. Nedidelėje patalpoje epifitinius augalus galima komponuoti ant pakabinamos sijelės, nedidelių šakų. Ant jų patraukliai atrodys chlorofitas. Ant didesnės šakos galima pasodinti keletą augalų: difenbachiją, scindapsą, filodendrą, gebenę.

Labai gaila, kad pas mus neauginama orchidėjų. Epifitinėms orchidėjoms, tropiniams augalams, nereikia žemės. Jų orinės šaknys pritvirtinamos prie medžio gabalėlių su žieve, apdegusių nuopjovų arba auginamos viela surištų pagaliukų krepšeliuose, pripildytuose sukapotų paparčio šaknų ar samanų, taip pat ant medžio kamieno.

Gėlių siena praturtina aplinką įvairiausiuose renginiuose.

Graži, tvarkinga aplinka kelia nuotaiką, tuo pačiu darbingumą, kūrybingumą. Gėlės namuose — ne prabanga, o kasdieninė būtinybė. Kaip žinoma, jos sukuria šventišką atmosferą. Tačiau puokštė ant stalo turi derintis prie baldų, apmušalų, sienų spalvos. Du trys žiedai, dekoratyvi šakelė — išvaizdus ir šiltas spalvinis elementas kambaryje. O dar efektingiau atrodys kompozicija plokščioje vazoje. Parduotuvėse galima įsigyti keraminių vazų su specialiais laikikliais (įdėklas su skylutėmis). Tiesa, tokiose vazose nesukursi labai meniškos kompozicijos: gėlės nesilaikys norima kryptimi, o taip, kaip leis skylutė laikiklyje. Tačiau kasdieninėje mūsų buityje jie naudotini. Tokių puokščių komponavimo principai tokie, kaip jau buvo rašyta aukščiau.

Kai visa šeima sėda sykiu prie stalo, maloniai nuteiks keli žiedai: kad ir žibuoklių puokštelė mažoje vazelėje ar kelios ramunės vazelėje su laikikliu.

Kasdieninį pietų ir pavakarių stalą puošiame kukliai. pakalnučių ar sezoninių, tuo metu žydinčių gėlių puokštele. Neišmeskime atsitiktinai nulūžusių begonijos ar rožės žiedų. Vienas toks žiedelis, pora lapų plokščioje lėkštelėje (žinoma, su vandeniu) baltos staltiesės fone atrodys puošniai.

Kompozicijos keraminiuose dekoratyviniuose induose

Ką pasirinkti – pirkti kvarcinį laikrodį ar mechaninį?

Perkant naują laikrodį, reikia pasidomėti ne tik jo kaina ir išvaizda, tačiau taip pat nuspręsti, kuri laikrodžių technologija yra jums priimtinesnė. Tai galima nuspręsti pagal tai, kam jums tas laikrodis bus reikalingas ir kiek norite pinigų jam išleisti. Turbūt nebus nieko keisto pasakius, kad pastaruoju metu vis mažiau žmonių laikrodžius naudoja tam, kad pasižiūrėtų laiką. Dažniausiai – tai prestižo klausimas, jūsų gerai išlavinto stiliaus įrodymas. Taigi, kai rinksitės prabangų laikrodį, susidursite su tokiu pasirinkimu – pirkti kvarcinį laikrodį ar mechaninį?

Kvarciniai laikrodžiai vyrams yra kur kas pigesni, nei mechaniniai. Visgi, jeigu pasidomėsite laikrodžių mados istorija, tai gana greitai pastebėsite, kad kvarciniai laikrodžiai yra kur kas populiaresni moterų tarpe. Šie laikrodžiai gali būti labai įvairaus dizaino, labai retai genda, veikia puikiai ir yra daug kam atsparūs. Be jokios abejonės, su jais daug rūpesčių nebus, o geriausia yra tai, kad jų kaina yra daugiau nei per pusę mažesnė nei mechaninių laikrodžių.

Tačiau, yra ir kita medalio pusė. Jeigu jums laikrodžiai reikalingi tam, kad patvirtintumėte savo tam tikrą statusą visuomenėje, tuomet pats geriausias variantas yra mechaniniai laikrodžiai vyrams. Aišku, reikia turėti omenyje, kad teks išleisti gerokai daugiau, nei perkant kvarcinį laikrodį. Galite pasirinkti iš odinės apyrankės arba metalinės. Suprantama, kad klasikinis variantas yra odinė apyrankė, tačiau vyrų tarpe dabar itin populiarūs mechaniniai laikrodžiai su metaline apyranke. O jeigu pirksite mechaninį automatinį laikrodį, o ne prisukamą, tuomet jums taip pat reikės specialios technologijos dėžutės, į kurią reikės įdėti savo laikrodį, kad jis galėtų iš naujo prisisukti ir toliau jums teiktų džiaugsmą.

Jeigu kainos specializuotose laikrodžių parduotuvėse jums atrodo tiesiog neįkainojamos, tuomet dar neblogas variantas būtų pasidomėti, ką jums pasiūlys internetinės parduotuvės, kuriose visų tipų laikrodžiai moterims ir vyrams neretai yra parduodami su didelėmis akcijomis, net jeigu kalbame apie pačių žinomiausių, visame pasaulyje pripažintų laikrodžių gamintojų kūrinius.

Baidarių sportas Lietuvoje yra labai populiarus

Studentavimo metai yra paskutinieji, kurie mums leidžia mėgautis ilgomis net trijų mėnesių atostogomis. Vos tik baigiame universitetą, darbas bei suaugusiųjų pareigos neleidžia tiek laiko skirti poilsiui ir esame priversti daugiau laiko dirbti. Visgi, kol dar esate universitete, visada galite pasimėgauti ir išnaudoti jums suteikiamas atostogas. Pasiryžkite padaryti šį tą originalaus ir naujo, nes vėliau galite būti pernelyg tingūs tokiems iššūkiams. Tiesa ta, jog per ilgą vasaros atostogų laikotarpį labai sunku atrasti vis naujas pramogas iri pasirūpinti, jog jos nereikalautų daug išlaidų.

Visiems gerai žinomas studentų gyvenimo būdas ir pajamos, todėl jiems įdomūs tik tie pasiūlymai, kurie leidžia išsiversti su minimaliomis išlaidomis. Šiuo atveju galima paminėti vieną iš populiariausių pramogų. Tai – baidares. Vasaros metu tai itin populiari pramoga, kuria galima mėgautis net ir prastesniu oru.

Susiorganizavus išvyką su draugais ar šeimos nariais galima maloniai praleisti laiką, pabūti gamtoje ir tuo pačiu pailsėti aktyviai leidžiant laiką. Kai kurie žmonėms mano, jog pailsėti galima tik nieko neveikiant, tačiau tai tėra stereotipas. Nedidelė fizinė veikla leidžia pamiršti rūpesčius ir atsipalaiduoti, na o tai yra puikus pasirinkimas kiekvienam žmogui. Taigi, jei esate studentas ir nenumanote, kokias pramogas galėtumėte išbandyti šią vasarą, dabar jau turite idėją.

Baidarių sportas Lietuvoje yra labai populiarus. Kaip žinia, mūsų šalies gamta leidžia mėgautis nuostabiais kraštovaizdžiais ir įspūdingomis upėmis, kuriomis plaukti yra vienas malonumas. Žinoma, visos upės yra skirtingos ir suteikia savus iššūkius, tad vienas iš svarbesnių aspektų – pasirūpinti jums priimtina plaukimo trasa.

Baidares gali būti maloni pramoga, tačiau sudėtingos trasos reikalauja ištvermės ir jėgų, na o poilsio metu tai nėra tobuliausias scenarijus. Jei manote, jog jūs nesate pakankamai kompetentingi tam, jog sudarytumėte plaukimo maršrutą, visada galite pasinaudoti siūlomomis paslaugomis.