Ką pasirinkti – pirkti kvarcinį laikrodį ar mechaninį?

Perkant naują laikrodį, reikia pasidomėti ne tik jo kaina ir išvaizda, tačiau taip pat nuspręsti, kuri laikrodžių technologija yra jums priimtinesnė. Tai galima nuspręsti pagal tai, kam jums tas laikrodis bus reikalingas ir kiek norite pinigų jam išleisti. Turbūt nebus nieko keisto pasakius, kad pastaruoju metu vis mažiau žmonių laikrodžius naudoja tam, kad pasižiūrėtų laiką. Dažniausiai – tai prestižo klausimas, jūsų gerai išlavinto stiliaus įrodymas. Taigi, kai rinksitės prabangų laikrodį, susidursite su tokiu pasirinkimu – pirkti kvarcinį laikrodį ar mechaninį?

Kvarciniai laikrodžiai vyrams yra kur kas pigesni, nei mechaniniai. Visgi, jeigu pasidomėsite laikrodžių mados istorija, tai gana greitai pastebėsite, kad kvarciniai laikrodžiai yra kur kas populiaresni moterų tarpe. Šie laikrodžiai gali būti labai įvairaus dizaino, labai retai genda, veikia puikiai ir yra daug kam atsparūs. Be jokios abejonės, su jais daug rūpesčių nebus, o geriausia yra tai, kad jų kaina yra daugiau nei per pusę mažesnė nei mechaninių laikrodžių.

Tačiau, yra ir kita medalio pusė. Jeigu jums laikrodžiai reikalingi tam, kad patvirtintumėte savo tam tikrą statusą visuomenėje, tuomet pats geriausias variantas yra mechaniniai laikrodžiai vyrams. Aišku, reikia turėti omenyje, kad teks išleisti gerokai daugiau, nei perkant kvarcinį laikrodį. Galite pasirinkti iš odinės apyrankės arba metalinės. Suprantama, kad klasikinis variantas yra odinė apyrankė, tačiau vyrų tarpe dabar itin populiarūs mechaniniai laikrodžiai su metaline apyranke. O jeigu pirksite mechaninį automatinį laikrodį, o ne prisukamą, tuomet jums taip pat reikės specialios technologijos dėžutės, į kurią reikės įdėti savo laikrodį, kad jis galėtų iš naujo prisisukti ir toliau jums teiktų džiaugsmą.

Jeigu kainos specializuotose laikrodžių parduotuvėse jums atrodo tiesiog neįkainojamos, tuomet dar neblogas variantas būtų pasidomėti, ką jums pasiūlys internetinės parduotuvės, kuriose visų tipų laikrodžiai moterims ir vyrams neretai yra parduodami su didelėmis akcijomis, net jeigu kalbame apie pačių žinomiausių, visame pasaulyje pripažintų laikrodžių gamintojų kūrinius.

Baidarių sportas Lietuvoje yra labai populiarus

Studentavimo metai yra paskutinieji, kurie mums leidžia mėgautis ilgomis net trijų mėnesių atostogomis. Vos tik baigiame universitetą, darbas bei suaugusiųjų pareigos neleidžia tiek laiko skirti poilsiui ir esame priversti daugiau laiko dirbti. Visgi, kol dar esate universitete, visada galite pasimėgauti ir išnaudoti jums suteikiamas atostogas. Pasiryžkite padaryti šį tą originalaus ir naujo, nes vėliau galite būti pernelyg tingūs tokiems iššūkiams. Tiesa ta, jog per ilgą vasaros atostogų laikotarpį labai sunku atrasti vis naujas pramogas iri pasirūpinti, jog jos nereikalautų daug išlaidų.

Visiems gerai žinomas studentų gyvenimo būdas ir pajamos, todėl jiems įdomūs tik tie pasiūlymai, kurie leidžia išsiversti su minimaliomis išlaidomis. Šiuo atveju galima paminėti vieną iš populiariausių pramogų. Tai – baidares. Vasaros metu tai itin populiari pramoga, kuria galima mėgautis net ir prastesniu oru.

Susiorganizavus išvyką su draugais ar šeimos nariais galima maloniai praleisti laiką, pabūti gamtoje ir tuo pačiu pailsėti aktyviai leidžiant laiką. Kai kurie žmonėms mano, jog pailsėti galima tik nieko neveikiant, tačiau tai tėra stereotipas. Nedidelė fizinė veikla leidžia pamiršti rūpesčius ir atsipalaiduoti, na o tai yra puikus pasirinkimas kiekvienam žmogui. Taigi, jei esate studentas ir nenumanote, kokias pramogas galėtumėte išbandyti šią vasarą, dabar jau turite idėją.

Baidarių sportas Lietuvoje yra labai populiarus. Kaip žinia, mūsų šalies gamta leidžia mėgautis nuostabiais kraštovaizdžiais ir įspūdingomis upėmis, kuriomis plaukti yra vienas malonumas. Žinoma, visos upės yra skirtingos ir suteikia savus iššūkius, tad vienas iš svarbesnių aspektų – pasirūpinti jums priimtina plaukimo trasa.

Baidares gali būti maloni pramoga, tačiau sudėtingos trasos reikalauja ištvermės ir jėgų, na o poilsio metu tai nėra tobuliausias scenarijus. Jei manote, jog jūs nesate pakankamai kompetentingi tam, jog sudarytumėte plaukimo maršrutą, visada galite pasinaudoti siūlomomis paslaugomis.

„Moskvičių“ modernizavimo būdus ir kryptis iš dalies lėmė valstybiniai bandomieji važiavimai

„Moskvičius“ turėjo sausą vieno disko sankabą, tris pavaras ir grindyse įtaisytą pavarų perjungimo svirti (pagrindinės pavaros perdavimo skaičius 5,14). Priekinė šio automobilio pakaba buvo nepriklausoma. Nominali elektros sistemos įtampa — 6 v.

Didžiausias „Moskvičiaus-400″ pasiekiamas greitis — 90 km per valandą, šimtui -kilometrų kelio jis sunaudodavo 9 litrus benzino.

Be čia aprašyto bazinio „Moskvič-400″ modelio automobilių- buvo gaminamos ir jo modifikacijos su kabrioleto bei furgono kėbulais, taip pat sanitarinė mašina, kuria vykstama suteikti pagalbą ligoniui namuose.

Automobiliai „Moskvič-400″ gaminami iki 1952 metų. Stengiantis tobulinti jų konstrukciją, gerinti eksploatacines savybes, vėliau buvo sukurti modernizuoti modeliai „Moskvič-401″, „Moskvič-402″ ir kt. ,,Moskvičių“ modernizavimo būdus ir kryptis iš dalies lėmė valstybiniai bandomieji važiavimai, vykę 1949 m. Šeši „Moskvičiai“ ir dvi „Pobedos“ per šiuos bandymus nuvažiavo. 10 000 km (Maskva-Charkovas — Rostovas — Machačkala Baku — Tbilisis — Suchumis — Simferopolis — Dnepropetrovskas Charkovas — Maskva). 6850 kilometrų šio maršruto teko važiuoti sunkiais keliais: per smėlį, gilų purvą, prisieidavo perkirsti net 0,7-0,8 m gylio vandens kliūtis, išsirangyti ankštais vingiuotais kalnų keliais.

Bandymų rezultatai leido objektyviai įvertinti automobilio „Moskvič-400″ eksploatacines savybes. Pavyzdžiui, pasirodė, kad jo 4,50-16 dydžio padan-gos nelabai tinka važinėti blogais keliais, todėl vėliau „Moskvičiai“ buvo gaminami su 5,00-16 dydžio padangomis. Tačiau apskritai „Moskvičių pravažumas pasirodė esąs toks pat kaip ir „Pobedų, nes jie, nedideli ir gana lengvi (pakrauta mašina svėrė 1160 kg), labai manevringi (mažiausias posūkio spindulys — 6 m). Nors bandomojo važiavimo sąlygos buvo sudėtingos ir sunkios, svarbiausieji mašinų agregatai atlaikė nesulūžę ir nesugedę. Kiekvienam „Moskvičiui“ priverstinai reikėjo sustoti vidutiniškai 8 kartus — dažniausiai dėl pradurtų padangų (iš viso 23 atvejai) arba pasikeisti užpakalinės pakabos lakštines linges (11 kartų). Šie bandymai patvirtino, kad „Moskvičiai“ atitinka techninius reikalavimus, yra dinamiški ir pasižymi patvarumu bei patikimumu įvairiausiomis važiavimo sąlygomis.

1952 metais Maskvos mažo litražo automobilių gamykla pradėjo gaminti patobulintą modelį „Moskvič-401″. Iš išorės mašina beveik nepasikeitė, tačiau turėjo galingesni 26 AG variklį, pavarų dėžę su perjungimo svirtimi prie vairo, sustiprintą sankabą. Naujojo modelio automobiliai buvo hermetiškesni, patogesni važinėti dulkėtais keliais. Jie pakeitė senuosius „Moskvičius“ ir buvo gaminami iki 1956 metų, o juos savo ruožtu tais metais „nukonkuravo“ naujas modelis „Moskvič-402″.

Šis keturvietis mažo litražo lengvasis automobilis turėjo erdvesni moderniškesnės formos kėbulą, 35 AG variklį, naujovišką Priekinių ratų pakabą ir vairo mechanizmą, radijo imtuvą, talpesnę bagažinę, variklio šiluminiam režimui reguliuoti buvo įrengtos žaliuzi. Visa tai automobilį darė patrauklesnį ir patogesnį.

Automobilių supirkimas Kaunas

Gamyklos konstruktoriai visą laiką stengėsi tobulinti ir atnaujinti „Moskvičius“, kad jie neatsiliktų nuo kintančių laiko reikalavimų. Buvo sukurtas naujas 45 AG variklis su viršutiniais vožtuvais, smarkiai modemizuota jėgos pavara ir važiuoklė. Visas šias naujoves jau turėjo nuo 1958 metų pradėti gaminti „Moskvič-407″, pasižymėjęs puikiomis dinaminėmis bei eksploatacinėmis savybėmis. 1964 metais pradėti gaminti „Moskvič-408″ modelio automobiliai, o 1967 metų gale — „Moskvič-412″ su galingu 75 AG varikliu. Nuo 1968 metų šio modelio „Moskvičius“ gamina ir Iževsko automobilių gamykla.

1947-1964 metais be bazinių modelių Maskvos Lenino komjaunimo automobilių gamykla gamino net 18 „Moskvičių modifikacijų. Tai kaimui skirti didelio pravažumo automobiliai, mašinos taksi parkams, „Moskvičiai“ su furgono, universalo kėbulais ir kt.

Pirmieji masiniai automobiliai: Zaporožietis ir Žigulis

Replikaras – savo išvaizda nuo senovinių nesiskiriantis automobilis

Pastarųjų metų mada, diktuojanti pasauliui drabužių, baldų ir įvairiausių kitokių kasdien reikalingų daiktų formas, įtvirtino vadinamąjį retro stilių (iš lotynų k. retro — atgal) Retro mada neaplenkia ir automobilių. Dabar dažnai juokaujama, kad nuosavas automobilis jokia prabanga, o jei sieki prabangos važinėk tik senoviniu automobiliu. Tačiau iš kur jį gauti? Juk seni, šio amžiaus pradžioje pagaminti automobiliai jau beveik išnykę. Kelius ir miestų gatves užplūdo daugybė masinės gamybos naujų automobilių, o senieji virto paprasčiausiu metalo laužu. Prieš penkiasdešimt metų ar dar anksčiau pagamintas automobilis dabar tikra retenybė. Tiesa, senų automobilių galima pamatyti įvairiuose transporto muziejuose, turi ir privatūs kolekcionieriai užsienyje. Tikrai nelengva trokštančiam neatsilikti nuo mados ar polinki senoviškus daiktus turinčiam žmogui. Visgi išeitis buvo rasta.

Prieš porą dešimtmečių kilo mintis vėl pradėti gaminti savo išvaizda nuo senovinių nesiskiriančius automobilius, tikslias jų kopijas. Tokius automobilius imta vadinti replikarais. Pavadinimas pasidarytas iš dviejų anglų kalbos žodžių: replika — kopija reprodukcija ir car lengvasis automobilis.

Galima suabejoti, ar verta šiandien vėl vos ne rankinių būdu nedidelėmis serijomis gaminti pusės amžiaus senumo ir dar senesnius automobilius, ar jie nėra savotiškas technikos anachronizmas.

Auto supirkimas Vilniuje

Vis dėlto nereikėtų užmiršti, kad senųjų automobilių konstrukcijose, nors ir labai netobulos jos dabar atrodo, slypi savita inžinerinė logika ir originalūs konstrukciniai sprendimai, kurie iš pirmo žvilgsnio — primityvūs, o iš tikrųjų genialiai paprasti ir nuostabiai teisingi. Tai patvirtina daugelis dizainerių, besistengiančių perprasti tą automobilių konstrukcijos ir kėbulo formų paprastumą, kurio pasiekė jų pirmtakai. Pamažu pradėta ieškoti tvirtesnio ryšio tarp seno ir naujo arba, kaip įprasta sakyti, imta bandyti naujam turiniui suteikti seną formą. Taip atsirado pirmieji replikarai.

Dar vieną patraukli replikarų savybė — didelis greitis, pasiekiamas galingais šiuolaikiniais standartiniais varikliais. Šiandien pasaulyje yra ir tokių replikarų, kurie turėdami kelių šimtų arklio jėgų galią iš vietos per 7 sek. gali pasiekti 100 km per val. greitį, maksimalus greitis net 197 km per val. Toks yra anglų replikaras „Morgan plus 8″, savo išvaizda pakartojantis 30-jų metų sportinius automobilius.

Legendinio Ford T atsiradimo istorija.

Džigūno šokio žingsneliai

Sekantis Džigūno žingsnis daromas vėl lygiai ta pačia tvarka. Žingsnis daromas tik į priekį. Per pirmąją muzikos dalį padaromi keturi Džigūno žingsniai. Kartais dvigubųjų žingsnių metu šokėjams tenka pasisukti kairėn ar dešinėn. Pasisukti reikia paskutinio dvigubojo žingsnio metu.

Pastaba. Kai Džigūno virvutę reikės pradėti dešine koja, visi šie keturi Džigūno žingsniai atliekami be jokių pakeitimų, nežiūrint tai, ar jie daromi su pasisukimais ar be jų. Jei Džigūno virvutė bus pradedama kaire koja, tada, šį žingsnį darant ketvirtą kartą, jo pabaigą reikia pakeisti šitaip:

8 taktas:

„viens“           dvigubasis žingsnis pirmyn dešine koja, kaip ir buvo

„du“               nedidelis žingsniukas kaire koja, kartu šiek tiek pasisukant kairėn;

„ir“   nedidelis žingsniukas dešine koja, dar šiek tiek pasisukant kairėn, o kairę koją, pakeltą ir sulenktą per kelį, užkryžiuoti už dešinės, pasiruošiant.

Džigūno virvutė. Šiuo žingsniu šokėjai šoka grojant antrąją muzikos dalį. Žingsnis susideda iš dviejų virvučių, vieno kryžminio žingsnio, vėl dviejų virvučių ir vienos eglutės. Jis užtrunka keturis taktus. Išeities padėtis — normali. Rankos — ant klubų. Prieštaktyje šiek tiek sulenktą dešinę koją reikia išmesti. Į šoną ir pasvirti visu kūnu truputį kairėn.

1 taktas virvutė dešine ir kaire koja:

„viens“- daryti dvigubąjį žingsnį dešine koja kairę pusę, kryžiuojant ją pro kairės užpakalį, kartu atsitiesiant iš pasvirimo. Pašokimo metu reikia šiek tiek išmesti kairę koją kairėn ir visu kūnu pasvirti dešinėn;

.„du“ – daryti dvigubąjį žingsnį kaire koja į dešinę pusę kryžiuojant ją pro dešinės užpakalį. Pašokimo metu (ant „ir“) šiek tiek išmesti sulenktą dešinę koją dešinėn, o visu kūnu šiek tiek pasvirti kairėn

Keliai virvutės metu išskėsti labai nežymiai. Riešas pusiau ištemptas.

2 taktas — kryžminis žingsnis, pradedant dešine koja:

„viens — žengti dešine koja į kairę pusę, kryžiuojant ją už kairės;

„ir“ — žengti žingsnį kaire koja kairę pusę ir kojas atkryžiuoti;

„du“ — žengti žingsnį dešine koja pro kairės priekį kairę pusę, kojas vėl sukryžiuojant;

„ir“ žengti žingsnį vėl kaire koja į kairę pusę ir kojas atkryžiuoti.

Džigūna geriausia šokti su tam skirtais šokių bateliais.

Keli liaudies šokio Linelis žingsniai

Poros šoka dar kartą į priekį kaip 1-2 taktuose.

Per šiuos du sulėtintus muzikos taktus kairėje scenos pusėje esančios merginos keturiais paprastaisiais žingsniais, taip pat pasileisdamos kairėmis rankomis, o dešines perkeldamos sau per galvas, pasikeičia vietomis, bet pasisuka tik po ketvirtadalį rato dešinėn. Pačioje muzikos pabaigoje pasileidžia dešinėmis rankomis ir visos keturios sustoja į vieną virtinę scenos gilumoje kairėje, pasisukdamos dešiniuoju pečiu į žiūrovus.

Tuo metu kitos keturios merginos, esančios avanscenos dešinėje, daro lygiai taip pat ir sustoja į vieną virtinę, pasisukdamos kairiuoju pečiu į žiūrovus

Linų klojimas. Grojama antroji muzikos dalis.

Eidamos į šoną paprastuoju užkeičiamuoju žingsniu, merginos pasilenkusios kloja linus. Pasilenkia taip, kaip raudamos. Dešine rankoje, nuleistoje tiesiai žemyn ir truputį sulenktoje per alkūnę ir riešą, lyg laiko linų saują, o kaire ranka ima kas taktas po linų pluoštelį ir juos kloja ant žemės, ranka darydamos judesį į šoną priešinga kryptimi, negu eina.

Kloja per aštuonis taktus. Merginos, buvusios scenos gilumoje, aštuoniais žingsniais ateina į priekį, o buvusios priekyje, nueina į po paskutinio kairės kojos judesio visos merginos pasisuka dešinėn. Kairėje scenos pusėje merginos veidu į žiūrovus, o gilumoje dešinėje — nugara.

Šokėjai sueina į dvi virtines scenos šonuose. Suėjusios pasisuka per dešinį petį eilė į eilę ir susikabina poromis krepšeliu pro priekį. Poras sudaro tos pačios merginos.

Sukimasis per liemenį eilėse. Grojama antroji muzikos dalis.

Merginos šoka du polkos žingsnius eilė artyn eilės. Kitais dviem polkos žingsniais kiekvienos poros dešinėje pusėje stovinti mergina apsisuka vieną kartą su priešingoje eilėje stovinčios poros taip pat dešinėje pusėje stovinčia mergina. Sukasi susikabinusios dešinėmis rankomis per liemenį. Laisvosios rankos už sijonų.

Tuo metu kitos keturios merginos, likusios per porą žingsnių nuo besisukančių porų, daro du apatinius siūbuojamuosius žingsnius vietoje, veidu atsigręžusios besisukančias.

Merginos sudaro vėl tas pačias poras. Porose susikabina krepšeliu pro priekį. Dviem polkos žingsniais poros atbulos atgal į tas pačias vietas, iš kuriu ką tik atėjo. Kitais dviem polkos žingsniais poros, susikabinusios per liemenį dešinėm rankomis, apsisuka po vieną kartą scenos šonuose. Kairės rankos už sijonų. Apsisukusios vėl susikabina pro priekį.

Merginos vėl šoka poromis du polkos žingsnius artyn viena šalia kitos. Kitais dviem polkos žingsniais, susikabinusios rankomis per liemenį, vieną kartą apsisuka tos merginos, kurios porose buvo iš kairės pusės. Kitos (tos, kurios pirma susidaro du apatinius siūbuojamuosius žingsnius vietoje. Po sukimo priekyje esančios keturios merginos susikabina krepšeliu pro priekį. Tos, kurios sukosi paskutinės, stovi viduryje, o tos, kurios darė siūbuojamuosius žingsnius, stovi iš šonų. Visų rankos iš viršaus. Lygiai taip pat susikabina ir gilumoje keturios merginos.

Šokių bateliai vaikams ir ne tik.

Rinkos vertės formavimo strategija

Rinkos  vertė –  apskaičiuota pinigų  suma, už  kurią galėtų  būti   parduotas  turtas   vertinimo  dieną,   sudarius tiesioginį komercinį  sandorį tarp  norinčių turtą  parduoti ir norinčių turtą  pirkti asmenų  po šio turto tinkamo pateikimo į rinką,  jeigu   abi  sandorio   šalys  veiktų   dalykiškai,  be prievartos ir nesąlygojamos kitų sandorių bei interesų [21].

Iš informatyviai efektyvios bei konkurencingos rinkos tikimasi, jog yra stiprus ryšys tarp prekės kainos ir kokybės. Tuo tarpu daug plataus vartojimo prekių rinkų rodo, jog ryšys tarp prekės kokybės ir kainos yra silpnas. Pastebėtina, jog šis reiškinys labiau būdingas pigių, dažnai perkamų prekių rinkoms (maisto produktai), nei brangių prekių rinkoms (nekilnojamasis turtas). Tačiau negalima teigi, jog šis reiškinys visai nepasireiškia brangių prekių rinkose- jis pastebimas ir čia. Daugelis tyrimų rodo, kad kainą gali įtakoti kokybės įsivaizdavimas, kuri nepriklauso nuo realios kokybės, tai lemia kiek vartotojas pasiruošęs mokėti už prekę.

Kaina tai toks parametras, kuriuo pirkėjas pasitiki kaip kokybės arba vertės indikatoriumi. Jeigu rinka būtų informatyviai efektyvi, pirkėjai ramiai galėtų priimti tokią kokia yra kainą ir ieškoti tokio pirkinio, kuris patenkintų pirkėjo skonį ir prioritetus. Deja, dažniausiai kaina labai prastai parodo produkto kokybę ir yra susijusi daugiau su marketingo strategija. Vis dėl to, vyrauja tendencija, jog pirkėjai linkę manyti, kad jei prekė brangiau kainuoja ji yra geresnės kokybės, nors kokybės pranašumas akivaizdžiai nėra matomas [3].

Yra du kraštutiniai pardavimo kainos nustatymo principai. Vienas jų- drastiškai pervertinti turtą, tikintis pritraukti pirkėją didelėmis nuolaidomis. Kitas- nustatyti kainą artimą rinkos vertei, taip pritraukiant maksimalų skaičių pirkėjų, tačiau šiuo atveju darant tik nedideles nuolaidas. Kainos nustatymui didelę įtaką daro ir laikas per kurį pardavėjas tikisi parduoti turtą. Nustatyta žemesnė kaina gali sutrumpinti pardavimo laiką, tačiau dėl to gali nukentėti pardavėjas negaudamas visos tam tikro turto vertos sumos. Taigi galima daryti išvadą, jog savininkas užaukštindamas turto kainą, rizikuoja užtrukti daugiau laiko jį parduodant.

NEKILNOJAMOJO KULTŪROS PAVELDO ATNAUJINIMO PROBLEMOS

Šiandieninę nekilnojamojo kultūros paveldo sampratą subrandino procesas susijęs su šiuolaikinės visuomenės raida, vertybėmis bei poreikiais. Seniau daugiausiai dėmesio buvo skiriama pavieniams meno kūriniams ar didiesiems paminklams. Pasaulio karų nulemti masiški griovimai bei didžiulės pramonės plėtros, prasidėjusios šeštajame dešimtmetyje, privertė žmones suprasti, jog reikia saugoti aplinką, kurioje jie gyvena ir dirba. Bėgant laikui keitėsi paveldo apsaugos samprata. Paveldo apsaugos filosofija nuėjo ilgą vystimosi kelią ir šiandien ji yra kur kas platesnė nei XIX a. pabaigoje ar XX a. viduryje. Dar ir dabar tęsiasi tarptautinės, regioninės bei atskirų šalių specialistų diskusijos, kurių tikslas rasti geriausius paveldo apsaugos metodus, pasimokant iš praėjusių šimtmečių klaidų ir pasiekimų.

Tačiau šiame darbe daugiausia dėmesio bus kreipiama į tai kokią ekonominę, socialinę bei kultūrinę naudą gali duoti kultūros paveldas. Visų pirma, šalis ar mietas besirūpnantis savo istoriniais pastatais gali tikėtis nuolat didėjančio turistų skaičiaus. Turizmas labai svarbus konkurencingumo skatinimui, smulkaus ir vidutinio verslo plėtrai. Smulkus ir vidutinis verslas išlieka vienu didžiausių ekonomikos augimo ir naujų darbo vietų sukūrimo šaltinių. Tai – vienas svarbiausių mūsų tikslų, nes būtent smulkus ir vidutinis verslas daugiausia ir kuria turizmo aptarnavimo sferą. 2005 metais Vilniaus miestas iš turizmo gavo 990 mln. litų pajamų. Vieno turisto vidutinės išlaidos Vilniuje visos kelionės metu buvo 1 140 Lt. Prognozuojama, kad 2009 m. Vilnius sulauks apie 2 mln. svečių [15].

Turizmas svarbus, tačiau ne vienintelis iš ekonominės naudos rūšių. Pastatų restauravimas kiekvienais metais sukuria daug naujų darbo vietų. Be to, tai gali tapti katalizatoriumi ir paskatinti atsinaujinti ir kitus pastatus bei teritorijas. Taigi, skiriant pinigų pastatų atnaujimui galima uždirbti pinigų bei sukurti naujų darbo vietų taip skatinant komercinę plėtrą.

Nekilnojamųjų kultūros paveldo objektų teisiniai aspektai

Kultūros paveldo apsaugą grindžia Lietuvos Respublikos Konstitucija, o pačiai nekilnojamojo turto apsaugai skirti du įstatymai: Saugomų teritorijų (1993 m., pakeitimai-  2001 m.). Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos (1994 m.) ir  Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos (1996 m.).

1993 m. priimtas Saugomų teritorijų įstatymas nustato, kaip steikgti, valdyti, saugoti, naudoti, tvarkyti gamtos ir kultūros vertybes, kai tam tikrus teritorinius darinius, ir reguliuoti visuomeninius santykius  su saugomomis teritorijomis. (1 str.) Teritorijų saugojimas garantuoja gamtos ir kultūros paveldo kompleksų bei objektų apsaugos, kraštovaizdžio ekologinę pusiausvyrą, sudaro sąlygas moksliniams tyrimams, pažintinei rekracijai, propaguoja gamtos ir kultūros paveldo vertybių apsaugą. (2 str.).

Pagal Saugomų teritorijų įstatymo naują redakciją (2001 12 14), saugomos teritorijos steigiamos siekiant išsaugoti gamtos ir kultūros paveldo vertybes, kraštovaizdžio ir biologinę įvairovę, ekologinę pusiausvyrą, sudaryti sąlygas moksliniams tyrimams, pažintiniams turizmui, propaguoti gamtos ir kultūros paveldo vertybes (3 str.). Saugomų teritorijų sistemos pagridą sudaro šis šios saugomų teritorijų kategorijos (4 str.):

  • Konservacinio prioriteto saugomos teritorijos: erzervatai, draustiniai, paveldo objektai.
  • Saugomos kompleksinės teritorijos: valstybiniai- nacionaliniai ir regioniniai- parkai.

Veikla saugomose teritoijose reglamentuojama ne tik šiuo įsatymu, bet ir Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos, Miškų, Teritorijų planavimo, Statybos ir kitais įstatymais (5 str.), taip pat saugomų teritorijų nuostatais, teritorijų planavimo dokumentais ir paveldo objektų reglamentais.

1994 metais priimto Nekilnojamųjų kultūros vertybinių apsaugos įstatymo tikslas- garantuoti Lietuvos kultūros vertybių apsaugą, gausėjimą ir perdavimą ateities kartoms. Vertybių apsaugos tikslas- išsaugoti šias vertybes kaip autentiškus Lietuvos ir jos regionų istorijos liudytojus ar meno kūrinius (2 str.). Įstatymo objektas yra vertybės, dėl savo kultūrinės vertės ir visuomeninės reikšmės turinčios specialų, jų vertę atitinkantį ir šiame įstatyme nustatytą valstybinės apsaugos rėžimą  (3 str.). Tokios vertybės yra archeologijos ar kitokie objektai, statiniai ir jų kompleksai, ansambliai kartu su teritorijomis ir vietovės turinčios kultūrinę ir visuomeninę reikšmę. Čia priskiriamos ir kilnojamosios vertybės, kurios yra nekilnojamųjų vertybių priklausiniai.

Valstybinę kultūros vertybių apsaugą tvarko Kultūros vertybių apsaugos departamentas ( KVAD). KVAD Kultūros ministerijos sistemoje yra juridinis asmuo ir valstybės biudžete turi atskirą eilutę, jam priklauso kultūros vertybių apskaitos tarnybos funkciją vykdantis Kultūros paveldo centras. Departamentas turi savo struktūrinius teritorinius padalinius visose apskrityje. KVAD atlieka kultūros vertybių apskaitą, sudaro jų apskaitos reglamentus, nustato apsaugos zonas, prižiūri nekilnojamųjų kultūros vertybės valdymą, naudojimą, tyrimo ir tvarkymo darbus, atestuoja paminklosaugos ir tvarkymo darbų specialistus, išduoda leidimus vykdyti darbus ir kontroliuoja paveldosaugos bei paveldotvarkos darbus.

Objektus, turinčius kultūrinę, t.y. archeologinę, istorinę, techninę ir technologinę, meninę ar mokslinę vertę ir visuomeninę reikšmę (visuomenės poreikį išsaugoti kultūrinę vertę kaip tautos savastį ir tęstinumą. 1 str.), KVAD registruoja kaip nekilnojamąsias kultūros vertybes, o įrašymą į registrą skelbia „Valstybės žiniose“. Valstybinės reikšmės kultūros vertybių sąrašą Vyriausybės teikimu tvirtina LR Seimas. Reikšmingas nekilnojamąsias kultūros vertybes, pasiūlius KVAD ir pritarus Valstybinei paminklosaugos komisijai, kaip kultūros paminklus tvirtina Vyriausybė.

Už nekilnojamųjų kultūros vertybių išsaugojimą, pagal šį įstatymą atsako jų šeimininkai ir valdytojai (13 str.), o savivaldybės yra atsakingos už jų teritorijoje esančias ir konkrečių savininkų neturinčias vertybes. Nekilnojamųjų vertybių saugojimas turi atitikti jų kultūrinę vertę bei autentiškumą ir sudaryti sąlygas šias vertybes tinkamai eksponuoti.

Vertybės saugomos jas tinkamai prižiūrint, tvarkant bei naudojant (14 str.). Priežiūra turi garantuoti šių vertybių fizinės būklės stabilumą. Tvarkymo atžvilgiu taikomi tokie režimai:

  • Konservavimo- išsaugo esamą vertybės sudėtį ir apimtį.
  • Konservavimo- restauravimo- išsaugo esamą vertybės sudėtį ir apimtį, restauruojant atskirus jos elementus.
  • Restauravimo- atkūrimo- vertybės restauravimas ir pritaikymas, prarastų elementų atkūrimas.
  • Naudojimo atžvilgiu nekilnojamosioms kultūros vertybėms taikomi tokie režimai:
  • Rezervacinis- draudžiamas ūkinis naudojimas.
  • Riboto naudojimo.
  • Universalus- naudojimas neribotas.

Tvarkymo darbai yra priešavariniai, remonto, pritaikymo, tyrimo, konservavimo, restauravimo ir atkūrimo. Priešavarinių, remonto ir pritaikymo darbų tikslas- garantuoti šių vertybių gerą fizinę būklę ir praktinį naudojimą, išsaugant apsaugos reglamente nustatytą sudėtį ir apimtį, pagrindinius vertės požymius ir teritorijas. Tyrimo, konservavimo, restauravimo ir atkūrimo darbų tikslas- atskleisti šių vertybių kultūrinę vertę, išsaugant autentišką sudėtį ir apimtį ir pagrindinius kultūrinės vertės požymius, eksponuoti šias vertybės ar jų atskiras dalis, atkurti prarastus vertybės elementus. Tvarkymo darbų parinkimas priklauso nuo kultūros objekto vertės, fizinės būklės, autentiškumo bei tvarkymo ir naudojimo rėžimų, nustatytų apsaugos reglamente. Atkūrimo darbai atliekami tik išimtinais atvejais (21 str.).

Priešavariniams, remonto ir pritaikymo darbams reikalingas KVAD leidimas ir pritaikymo darbams su KVAD suderintas projektas. KVAD per 1 mėnesį išduoda leidimą arba motyvuotai atsisako jį išduoti. Leidimas ir suderintas projektas galioja vienerius metus (22 str.). Kultūros vertybių tyrimo, konservavimo, restauravimo ir atkūrimo darbams būtina iš anksto turėti KVAD patvirtintas sąlygas, programas ir projektus. KVAD sprendimą turi priimti ne per ilgiau kaip 2 mėnesius. Toks suderinimas ar patvirtinimas galioja trejus metus, o leidimas, išduotas per 15 dienų, galioja vienerius metus (23 str.).

KVAD turi teisę uždrausti veiksmus, galinčius sumenkinti į registrą neįrašytus objektus, kuriuose yra kultūrinės vertės požymių, kol bus išspręstas jų įrašymo į registrą klausimas (24 str.).

Juridiniai ir fiziniai asmenys, padarę žalą vertybėms, jų teritorijoms, privalo suremontuoti, restauruoti arba atkurti vertybes. Jei vertybės savininkas nesilaiko vertybių apsaugos reglamento ir jas žaloja ir jei tai tęsiasi po KVAD raštiško įspėjimo, KVAD teismine tvarka gali tą vertybę perimti iš savininko, pamokėdamas jam kultūros vertybės vertę (pagal susitarimą ar kainą nustatytą teismo) [4].

šaltinis: NEKILNOJAMO TURTO RINKOS TYRIMAI VERTINIMO PROCESE

Fizinis trūkumas arba invalidumas nėra kliūtis vairuoti automobilį

Saikingai ir atsargiai vartotinos stimuliuojančios priemonės. Žinoma, nereikia manyti, kad vairuotojui gali pakenkti nedidelis puodukas kavos: Atvirkščiai, kava pagerina jo savijautą ir, sustiprina dėmesį. Tačiau per didelis kavos vartojimas duoda visiškai priešingus rezultatus: atsiranda galvos skausmas ir svaigimas, nerimas, širdies plakimas, kartais traukuliai, spengimas ausyse, pykinimas ir kiti sutrikimai, kurie, vairuojant automobilį, esti pavojingi.

Vienintelė priemonė, pašalinanti nuovargį ir grąžinanti jėgas, yra ilgas miegas, patogiai išsitiesus.

Fizinis trūkumas arba invalidumas nėra kliūtis vairuoti automobilį. Jei neteko kojos ar rankos arba jų judrumas pasidarė ribotas, vairuotojas nepraranda savo kvalifikacijos. Tačiau dauguma atvejų tenka pritaikyti automobilį tam defektui. Pavyzdžiui, netekus vienos ir netgi abiejų kojų, automobilį galima valdyti tik rankomis. Tada sankabos ir stabdžių sistemos valdymą reikia pertvarkyti rankiniam valdymui.

Netgi neturint vienos akies, galima gauti vairuotojo teises, jeigu žmogus išmoko normaliai matyti viena akimi ir tiksliai nustatyti atstumą.

Valdyti automobilį gali ir kurčias žmogus. Tik jis turi būti ypač atidus ir išsiugdyti didelį pastabumą.. Toks vairuotojas savo automobilį iš priekio ir iš užpakalio turi pažymėti kelių kodekso numatytu ženklu (geltonos spalvos pusapskritimis, kurio spindulys — 85 mm).

Tačiau sergantis kai kuriomis ligomis ir turintis tam tikrų defektų žmogus negali valdyti automobilio. Tai pasakytina apie alkoholizmą, epilepsiją, širdies ydą, paralyžių, sifilį, protinius sutrikimus, komą, įsisenėjusi cukrinį. diabetą ir kt.

Norint gauti vairuotojo teises, reikia turėti teigiamą medicininio patikrinimo išvadą. Tiktai gydytojas gali nustatyti, ar sveikata leidžia valdyti automobilį Šiauliuose. Pažymėtina, kad kai kurioms vairuotojų profesionalų ir mėgėjų kategorijoms nuo tam tikro amžiaus būtina periodiškai atlikti medicininį sveikatos patikrinimą.

Išmetamosios dujos

Automobilio išmetamosios dujos yra labai kenksmingos žmogaus organizmui. Kai variklio išmetamasis vamzdynas nehermetiškas ir dalis išmetamųjų dujų patenka į kėbulo vidų, vairuotojas gali apsinuodyti.

Siekiant išvengti apsinuodijimo pavojaus, kai slopintuvas arba išmetamasis vamzdynas praranda hermetiškumą, automobilio kėbulas konstruojamas taip, kad viduje susidarytų nedidelis perteklinis oro slėgis. Tačiau, atidarius kėbulo langus, perteklinio slėgio nebelieka ir išmetamosios dujos gali patekti į kėbulo vidų.

Išmetamosiose dujose esti nemažai anglies monoksido, arba smalkių. Šios dujos — nuodingos. Apsinuodijimas jomis — pavojingas gyvybei. Ir tą pavojų sunku pajusti, nes smalkės neturi kvapo ir beveik negalima pastebėti, ar jų yra.

Apsinuodijimo išmetamosiomis dujomis pavojus tuo didesnis, kad vairuotojas greitai ir staigiai praranda sąmonę. Pirminiai apsinuodijimo požymiai (silpnumas ir šaltas prakaitas) praeina greitai ir nepastebimai, po jų staiga netenkama sąmonės.

Organizmas ne tik sunkiai apsinuodija, bet ir paprastai visa tai baigiasi avarija.

Todėl, dirbant varikliui, vairuotojas, vos pajutęs kėbule išmetamųjų dujų kvapą, turi nedelsdamas sustoti ir patikrinti išmetamojo vamzdyno hermetiškumą.

Ypač pavojingas apsinuodijimas išmetamosiomis dujomis ištinka, paleidus variklį uždarytame garaže. Tokiomis sąlygomis apsinuodijama anglies monoksidu staiga; vairuotojas nebegali atidaryti durų ir prasigauti laukan, nes praranda sąmonę.

Išgelbėti tokį neatsargu vairuotoją gali tik greita pagalba ir laiku atvykęs gydytojas.

Informacija apie vairuotojų reakcija.

Medicininis patikrinimas prieš keliones

Orientaciniai objektyvūs duomenys, dėl kurių vairuotojas neleidžiamas į kelionę, yra pulso dažnio padidėjimas daugiau kaip 20 tvinksnių per minutę, palyginti su pastoviu tiriamo vairuotojo pulso dažniu, pulso ritmo sutrikimas, arterinio kraujospūdžio dydžio pakitimas daugiau kaip 20 mm gyv. st., palyginti su normaliu vairuotojo kraujospūdžiu, pakilusi kūno temperatūra, teigiami alkoholio bandiniai. Jeigu tikrinant vairuotojo sveikatą nukrypimų nerasta, jo kelionės lape prieš kelioninį patikrinimą atlikęs medicinos darbuotojas įrašo „sveikas“. Be šios atžymos vairuotojo negalima leisti į kelionę. Neišteisti asmenys registruojami specialiame žurnale, kuriame nurodoma priežastis ir kokių priemonių buvo imtasi. Vairuotojai, kuriems nebuvo leista dirbti dėl ligos, siunčiami į polikliniką.

Autotransporto įmonėse, kuriose praktikuojamas patikrinimas prieš kelionę, paprastai sumažėja eismo nelaimių dėl vairuotojų kaltės ir jie tampa drausmingesni.

Svarbu, kad po vairuotojų medicininio patikrinimo prieš kelionę išaiškinamos kai kurių susirgimų ankstyvosios stadijos, todėl galima laiku pradėti juos gydyti.

Sveikatos punktų darbuotojai ir autotransporto įmonių vadovai turi įvertinti vairuotojų individualias ypatybes ir profesinės veiklos galimybes. Reikia žinoti kad pradedantieji vairuotojai, vairuodami automobili, išeikvoja daugiau energijos negu patyrę. Sudėtingomis eismo aplinkybėmis jie greičiau nuvargsta ir nesugeba sukaupti dėmesio. Todėl pradedantiesiems vairuotojams reikalingos trumpalaikės pertraukos poilsiui, dėmesio atstatymui ir nervinei emocinei įtampai sumažinti.

Automobilių supirkimas Klaipėdoje

Patyrę su dideliu darbo stažu vairuotojai yra vairavimo meistrai, jie gerai prognozuoja eismo aplinkybių pasikeitimus, tačiau dėl amžiaus sulėtėja jų reakcija, jie sunkiau pakelia fizines apkrovas ilgose kelionėse, ypač tamsiu paros metu. Vyresnio amžiaus vairuotojai daug sunkiau pripranta dirbti su naujų modelių automobiliais. Imantis profilaktinių priemonių prieš vairuotojų nuovargi, reikia atsiminti, kad jos labai svarbios vairuotojams, turintiems daugiau kaip, 50 metų. Ukrainos TSR automobilių transporto ministerijos įmonių sveikatos punktuose ypatingas dėmesys skiriamas įsidarbinantiems autobusų ir taksi vyresnio amžiaus vairuotojams.

Medicininio patikrinimo prieš kelionę metu vairuotojams paprastai neleidžiama dirbti dėl šių pagrindinių priežasčių: apsvaigimo alkoholiu, hipertoninės ligos paaštrėjimo, viršutinių kvėpavimo takų susirgimų, traumų, pervargimo.

Neblaivūs vairuotojai dažnai sukelia avarines situacijas, ir jiems negalima leisti dirbti. Jeigu neblaiviems vairuotojams neleidžiama dirbti pakartotinai, tai prieš tokius vairuotojus reikia imtis priemonių kaip prieš chroniškus alkoholikus. Negalima pamiršti, kad, specialistų duomenimis, vairuotojai, sergantys nervinėmis psichinėmis ligomis, taip pat alkoholizmu, į avarijas patenka 3-3,5 karto dažniau negu sveiki vairuotojai.

PAGRINDINĖS TAISYKLĖS, KAIP IŠVENGTI ŽAIZDOS UŽKRĖTIMO PO AUTOMOBILIO AVARIJOS

Krovinių koridoriai Šiaurė-Pietūs VIA Vilnius

Koridorius („Šiaurė-Pietūs“) VIA BALTICA: Talinas-Ryga-Kaunas­Varšuva ir jo atšaka IA Ryga-Kaliningradas-Gdanskas;

Koridorius: Plovdivas-Budapeštas-Kišiniovas-Kijevas-Vitebskas­Pskovas-St. Peterburgas-Helsinkis, atšakos Lietuvoje („Rytai-Vakarai“): IXb Kijevas-Minskas-Vilnius-Kaunas-Klaipėda, IXd Kaunas-Kaliningradas. Įvertinant egzistuojančius ir potencialius prekybos tarp atitinkamų Euro­pos rajonų ryšius, numatoma prioritetiškai plėtoti krovinių gabenimą Lietu­vos teritorija šiais perspektyviniais transporto koridoriais:

  • sausumos keliais ir jūra per Klaipėdos uostą, tarp Vakarų bei Šiaurės Europos valstybių ir Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos, kitų NVS šalių;
  • kelių ir geležinkelių magistralėmis Šiaurės-Pietų kryptimi, t. y. magist­rale VIA BALTICA ir jos atšaka j Kaliningradą, Šeštokų-Suvalkų eu­ropinės vėžės geležinkelio ruožu, Gardino-Vilniaus-Daugpilio gele­žinkelių linija.

Vykdoma transporto ekonomikos reforma sudaro prielaidų nacionalinei transporto plėtros progra,nai jgyvendinti. Kadangi transportas turi didžiulę svarbą visam Lietuvos ūkiui, privalo būti išsaugotas valstybinis transporto sfe­ros reguliavimas. Svarbiausi transporto infrastruktūros elementai – sausu­mos ir vandens keliai, uostai. oro uostai, geležinkelio mazgai, oro skrydžią valdymo, sausumos eismo ir laivybos saugumą užtikrinančios sistemos yra valstybės išskirtinio dėmesio centre ir tarptautinė padėtis rodo, kad gauna valstybinio kapitalo investicijų arba subsidijų. Planuojama, kad strateginiai Lietuvos transporto infrastruktūros objektai liks valstybės nuosavybe arba valstybė turės kontrolinj jų akcijų paketą.

Ekonominė transporto reforma yra siejama su šių priemonių jgyvendi­nimu:

  • palankių sąlygų privataus kapitalo investicijoms j transporto veiklos sferą (Lietuvos ir užsienio kapitalo), steigiant naujas imones, iš jų ir su užsienio valstybėmis, sudarymu;
  • vienodos tarifų, kredito, mokesčių ir rinkliavų už naudojimąsi valsty­bine transporto infrastruktūra sausumos ir vandens keliais, uostais, oro uostais, už aeronavigacinj aptarnavimą politikos suformavimu.

Transporto perkraustymo veiklos teisinis reguliavimas

Lietuvos transporto – perkraustymo sistemos integravimasis j Europos transporto sistemą reikalauja, kad transporto politika būtų suderinta su tarptautinės transporto teisės reikalavimais. Tai reiškia, kad Lietuvos transporto struktūros būtų pri­sijungusios prie tarptautinių susit Irimų arba konvencijų, reglamentuojančių transporto darbą tarptautiniu mastu.

Dabar Lietuvos transporto ir perkraustymo struktūros yra istojusios 110 tarptautinių trans­porto organizacijų (ICAO, JATA, ECAC, VIC, IRV, IRF, CMR ir kt.), prisi­jungusios prie 11 konvencijų. Pavyzdžiui, vien tik jūrų transporto srityje Lie­tuva  yra prisijungusi prie 7 konvencijų, sudariusi dvi tarptautines sutartis (žr. 15 lentelę). 15 lentelė. Lietuvos jūrą transporto struktūros prisijungusios prie šių tarp­tautinių transporto konveneijų ir pasirašiusios šias sutartis

Konvencijos pavadinimas Sutartis
Konvencija dėl okeano apsaugos nuo užteršimo priemonių Sutartis dėl susisiekimo su VFR
Konvencija dėl žmogaus gyvybės apsaugos jūroje Sutartis su Rusija dėl prekybinės jūreivystės
Konvencija dėl laivų krovininės vaterlinijos
Konvencija dėl tarptautinių taisyklių, siekiant išvengti laivų susidūrimų jūroje
Konvencija dėl laivų matmenų nustatymo
Konvencija dėl jūreivių parengimo, jų diplomavimo ir budėjimo laive
Tarptautinė konvencija dėl saugaus konteinerių gabenimo

Dabar veikia Transporto ir perkraustymo veiklos pagrindų istatymas, parengti ir galioja Lietuvos Respublikos geležinkelio transporto, kelių transporto, vidaus van­denų transporto kodeksai, Lietuvos Respublikos civilinės aviacijos jstatymas, Klaipėdos valstybinio jūrą uosto istatymas, Lietuvos Respublikos prekybinės laivybos istatymas.

Atskiros transporto šakos rengdamos norminius savo veiklos dokumen­tus vadovaujasi tarptautinių organizacijų rekomendacijomis.

Pavyzdžiui, oro vežėjų sertifikavimą Lietuvoje atlieka Civilinės aviacijos direkcija, vadovaudamasi Susisiekimo ministerijos patvirtintais Lietuvos Res­publikos oro vežėjų sertifikavimo nuostatais. Šie nuostatai parengti pagal ICAO DOC.8335-AN 879/3 reikalavimus ir rekomendacijas. Pilotų ir kitų įgulos narių licencijavimas atliekamas pagal Lietuvos Respublikos susisieki­mo ministerijos patvirtintus Lietuvos Respublikos civilinės aviacijos specia­listų licencijavimo nuostatus. Nuostatai parengti pagal pirmame ICAO prie­de nurodytus standartus ir rekomendacijas. Lėktuvų įgulos darbo trukmę, skraidymo laiko ribojimus numato Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutari­mas Nr. 248. Šis nutarimas parengtas ivertinant užsienio aviakompanijų šios srities patirti.

Parengė: damtransa.lt – perkraustymo paslaugos. Taip pat info imta iš: KROVINIŲ VEŽIMO TECHNOLOGIJŲ ASPEKTAI